Karlas Dunckeris – vokiečių Geštalto psichologas: biografija ir indėlis
Sužinokite Karlą Dunckerį — Geštalto psichologo biografiją, darbą su Wertheimeriu, Köhleriu ir Koffka, emigraciją, mokslinį indėlį ir tragišką likimą.
Karlas Dunckeris (1903 m. vasario 2 d. Leipcige – 1940 m. vasario 23 d.) buvo žymus vokiečių psichologas, susijęs su Geštalto psichologijos mokykla ir problemų sprendimo tyrimais.
Biografija
Dunckeris studijavo ir dirbo Berlyne, kur iki 1935 m. buvo Geštalto psichologijos įkūrėjų studentas ir asistentas. Jis mokėsi ir bendradarbiavo su pagrindinėmis geštalto figūromis: Maxu Wertheimeriu, Wolfgangu Köhleriu ir Kurtu Koffka. 1935 m., dėl nacių persekiojimo ir politinės situacijos Vokietijoje, buvo priverstas palikti šalį; tuo metu jis gavo asistento vietą Kembridžo universitete pas Fredericą Bartlettą. Vėliau emigravo į Jungtines Valstijas, kur dirbo ir vėl buvo Köhlerio asistentas Svarthmoro koledže.
Mokslinis indėlis
Dunckeris daugiausia žinomas dėl savo tyrimų apie problemų sprendimą iš geštalto perspektyvos. Pagrindinės jo idėjos apima:
- Problemos restruktūrizavimas: jis pabrėžė, kad sprendimo raktas dažnai slypi užduoties percepcijos pakeitime — t. y. problema turi būti „permatyta“ arba restruktūrizuota, kad atsirastų sprendimas.
- Funkcinis užstrigimas (functional fixedness): Dunckerio tyrimai parodė, kaip objektų įprasta funkcija gali trukdyti pamatyti naujas jų panaudojimo galimybes sprendžiant užduotis.
- Produktyvus ir reproduktyvus mąstymas: jis dirbo geštalto tradicijoje, kurioje akcentuojama kūrybinio (produktyvaus) mąstymo reikšmė prieš atkartojamą (reproduktyvų) problemų sprendimą.
Svarbiausi eksperimentai ir pavyzdžiai
Dunckerio darbai iliustruoja kelias klasikinio eksperimentinio paradigmos užduotis, kurios vėliau tapo plačiai žinomomis problemų sprendimo literatūroje. Vienas iš gerai žinomų pavyzdžių — užduotis, žinoma kaip „žvakės užduotis“ (candle problem), kuri demonstruoja funkcinio užstrigimo reiškinį: dalyviai dažnai negali panaudoti dėžutės ar kitų objektų netipinei funkcijai, nors tai leistų išspręsti užduotį.
Mirtis ir palikimas
Dunckeris mirė 1940 m. vasario 23 d. būdamas 37 metų. Nusižudė. Jau kurį laiką jis kentėjo nuo depresijos ir gydėsi.
Nepaisant tragiškos mirties, Dunckerio idėjos apie problemų restruktūrizavimą ir funkcinį užstrigimą turėjo ilgalaikį poveikį: jos paveikė kognityvinės psichologijos, kūrybiškumo tyrimų, švietimo ir dizaino teorijas. Jo darbai padėjo suformuluoti eksperimentinius metodus, kuriais vėliau rėmėsi tiek geštalto psichologijos tradicija, tiek naujesni kognityviniai požiūriai.
Reikšmė šiandien
- Dunckerio tyrimai primena, kaip svarbu peržengti įprastas naudojimo schemas ir ieškoti naujų objektų ar situacijų panaudojimo būdų.
- Jo įžvalgos taikomos ne tik psichologijoje, bet ir kūrybinių procesų, problemų sprendimo mokymo bei dizaino mąstymo praktikose.
Apibendrinant, Karlas Dunckeris yra svarbi figūra geštalto psichologijoje ir problemų sprendimo tyrimuose — jo idėjos apie restruktūrizavimą ir funkcionalinį užstrigimą išlieka aktualios ir šiandien.
Pasiekimai
Duncker sukūrė terminą "funkcinis fiksuotumas regimajame suvokime ir problemų sprendime". Juo apibūdinami sunkumai, kylantys dėl problemos dalies, kuri paprastai turi fiksuotą funkciją. Problemoje fiksuota funkcija turi būti pakeista, kad būtų pasiektas suvokimas arba sprendimas.
Jo "žvakių problemos" situaciją apibrėžė objektai: dėžutė žvakių, dėžutė nykščių segtukų ir degtukų knygelė. Užduotis buvo pritvirtinti žvakes prie sienos be jokių papildomų elementų. Šio uždavinio sudėtingumas kyla dėl žvakių dėžutės funkcinio fiksuotumo. Uždavinyje ji yra indas, tačiau sprendime ji turi būti naudojama kaip lentyna.
Kiti tokio tipo problemų pavyzdžiai:
- kaip švytuoklės dalis turi būti naudojamas elektromagnetas.
- medžio šaka turi būti naudojama kaip įrankis
- plyta turi būti naudojama kaip popieriaus svoris
- reikia rasti kitą žodžio reikšmę, kuri skiriasi nuo reikšmės sakinio kontekste.
Žvakių problema (Karl Duncker, 1945).
Ieškoti