Dingusi grandis — Picha (1980) prancūzų-belgų animacinis filmas suaugusiems
Dingusi grandis (1980) — Picha provokuojantis prancūzų‑belgų animacinis filmas suaugusiems apie Darvino evoliuciją; Kanų festivalio dalyvis, drąsi satyra ir unikalus vizualumas.
Dingusi grandis (pranc. Le Chaînon manquant) – 1980 m. prancūzų–belgų animacinis filmas suaugusiems, kurio scenarijaus autorius ir režisierius yra Picha. Nors filmas nepasiekė tokio komercinio ir kritinio pasisekimo kaip Pichos ankstesnis kūrinys, jis buvo parodytas 1980 m. Kanų kino festivalyje.
Picha buvo paskatintas imtis kitos temos – Darvino ir jo evoliucijos teorijos. Filmas buvo kuriamas nuo 1965 iki 1979 m. 1974 m. Picha išvyko dirbti prie "Tarzūnas: Džiunglių gėda". 1977 m., praėjus dvejiems metams po "Tarzūno" išleidimo, Picha grįžo prie projekto ir filmo platintoju pasirinko "Columbia Pictures". 1980 m. filmas buvo baigtas ir išleistas.
Siužetas
Dingusi grandis satyriškai ir kartais provokuojančiai nagrinėja žmonijos kilmės, evoliucijos ir socialinių normų temas. Filmas vaizduoja įvairias antropomorfizuotas būtybes ir primatus, naudodamas absurdu paremtą humorą, kad kritikuotų religiją, politiką ir visuomenės moralę. Dėl tematikos ir humoro filmas skirtas suaugusiems žiūrovams.
Kūrimas ir animacija
Ilgas kūrimo laikotarpis (1965–1979) atsispindi filmo stilistiniuose sprendimuose: tai ranka piešta animacija, charakteringa Pichos siužetų satyriškam, kartais grubiam braižui. Picha, dirbdamas prie šio projekto per kelis dešimtmečius, keitė scenarijaus variantus ir stilistiką, todėl galutinis filmas apjungia ankstesnius idėjų etapus su vėlesniais sprendimais. Dėl Pichos darbo prie "Tarzūnas: Džiunglių gėda" dalis kūrybinių sprendimų buvo peržiūrėta ir papildyta po 1977 m.
Išleidimas ir priėmimas
- Filmas buvo parodytas 1980 m. Kanų kino festivalyje, kas suteikė jam tarptautinį matomumą.
- Kritikų nuomonės buvo mišrios: vieni gyrė drąsų meninį stilių ir satyrinį žvilgsnį į visuomenę, kiti kritikavo grubų humorą ir provokuojančias scenas.
- Komerciniu požiūriu filmas nepasiekė tokio populiarumo kaip Pichos ankstesnis darbas, tačiau jis sulaukė nuolatinio suaugusiųjų animacijos gerbėjų susidomėjimo ir laikomas vienu iš Europos suaugusiųjų animacijos pavyzdžių.
Reikšmė ir palikimas
Dingusi grandis prisideda prie 1970–1980 m. Europos suaugusiųjų animacijos bangos kaip pavyzdys, rodantis, kad animacija gali būti skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiųjų auditorijai bei būti priemone socialinei, politinei ir kultūrinei kritikai. Filmas išlaikė tam tikrą kultinį statusą tarp Pichos kūrybos gerbėjų ir istorikų, nagrinėjančių animacijos įvairovę ir jos ribas.
Ieškoti