Princesė ir žirnis: Hanso Kristiano Anderseno pasaka, istorija ir adaptacijos
Atraskite Anderseno pasaką "Princesė ir žirnis" — kilmę, siužetą, literatūrinę reikšmę ir žinomiausias teatro, kino bei muzikinės adaptacijos.
"Princesė ir žirnis" yra pažįstama Hanso Kristiano Anderseno literatūrinė pasaka, pirmą kartą išleista 1835 m. Kopenhagoje, Danijoje (Kopenhaga). Ji pasirodė kaip trečioji pasaka pirmojoje Anderseno pasakų vaikams knygoje; kartu su ja toje rinktinėje buvo ir "Alavinė dėžutė", "Didysis Klausas ir Mažasis Klausas" bei "Mažosios Idos gėlės".
Siužetas
Pasaka trumpa ir lakoniška. Karalius nori, kad jo sūnus susirastų tikrą princesę, tačiau sunku įsitikinti, ar mergina išties kilmingos kilmės. Vieną naktį, per audrą, prie pilies durų atsiranda nuskurusi, šlapia ir pavargusi mergina, teigianti esanti princesė. Norėdami patikrinti jos kilnumą, karalienė paslepia mažą žirnį po daugeliu čiužinių ir antklodžių. Ryte pasitikrinus, mergina nusiskundžia, kad praleido naktį negalėdama miegoti dėl kažko kietesnio apačioje. Kadangi tikra princesė esą yra tokia jautri, jog nejaučia net didelių sluoksnių čiužinių, ji pripažįstama kilminga ir vėliau susituokia su princu.
Kilmė ir ištakos
Pasakoje atsispindi senas folklorinis motyvas — jautrumo bandymas, kuriuo nustatomas asmens kilnumas. Andersenas pats prisipažino girdėjęs panašią istoriją vaikystėje; nors panašūs motyvai žinomi įvairių Europos tautų padavimuose, danų liaudies tradicijoje ši konkreti versija nėra įsitvirtinusi. Tyrėjai mano, kad Andersenas greičiausiai sutiko švedišką pasakos variantą arba prisiminė tarptautinį pasakojimo variantą, kurį pritaikė savo stiliui.
Kritika ir priėmimas
Anderseno pirmoji pasakų knyga, kurioje buvo "Princesė ir žirnis", sulaukė mišrių vertinimų. Kai kurie kritikai neigiamai vertino keturis rinkinio pasakojimus dėl jų neformalaus, šnekamo stiliaus ir dėl to, kad autoriaus pasakojimai nepropagavo tradicinės moralės bei to meto papročių. Kritikai nurodė, jog, pavyzdžiui, "Mažajame ir Didžiajame Klause" buvo vaizduojami melavimas, vagystės ir kiti amorališki veiksmai be griežtos moralinės sankcijos. Vis dėlto pasaka tarp skaitytojų — ypač vaikų — tapo populiari ir yra plačiai verčiama bei publikuojama visame pasaulyje.
Interpretacijos
Trumpa, alegorinė struktūra leidžia skaityti pasaką įvairiais lygmenimis. Viena skaitymo kryptis laiko pasaką satyra ant aristokratinių nuostatų: primygtinas "jautrumo" kriterijus kaip beprasmiškas būdas nustatyti valstybingumą. Kitos interpretacijos žiūri į kūrinį kaip į pasakojimą apie autentiškumą ir jautrumą — tikra princesė atpažįstama ne iš išorinių apdarų, o iš savo nuoširdžių potyrių. Psichologiniai ar feministiniai komentarai kartais nagrinėja, ką reiškia būti "per daug jautriu" visuomenėje arba kaip pasaka ironizuoja socialinius reikalavimus.
Adaptacijos ir įtaka kultūrai
„Princesė ir žirnis“ buvo adaptuota įvairiomis formomis: scenos spektakliais, muzikiniais pastatymais, animaciniais ir pilno metro filmais, televizijos epizodais, baletu ir net operomis. Labiausiai žinomas ir plačiai atliktas yra muzikinis komedijos žanro kūrinys Once Upon a Mattress (lietuviškai kartais verčiamas "Kartą ant čiužinio"), kuris 1950–1970 m. tapo populiarus scenoje ir televizijoje; viename iš televizinių pastatymų pagrindinę moters vaidmenį atliko Carol Burnett. Pasaka taip pat buvo pritaikyta televizijos serijose, pavyzdžiui, Shelley Duvall's Fairy Tale Theatre, ir įkvėpė daugelį vaikų knygų iliustracijų bei šmaikščių reinterpretacijų modernioje literatūroje.
Poveikis ir paplitimas
Trumpa, lengvai įsimenama struktūra ir aiškus vaizdinys — žirnis po čiužiniais — padarė šią pasaką kultūriniu simboliu. Dažnai ji minima kaip pavyzdys pasakojimui, kuriame vienas paprastas vaidmuo ar detalė atskleidžia platesnę prasmę. Vertimai ir adaptacijos padėjo įtvirtinti pasakos vietą tarp klasikinių H. K. Anderseno kūrinių, skaitomų ir analizuojamų tiek vaikų, tiek suaugusiųjų auditorijose.
Istorija
Princas nusprendžia vesti. Jis nori, kad nuotaka būtų tikra princesė. Jis ieško jos visame pasaulyje, bet neranda. Jis grįžta namo nusivylęs.
Vieną audringą naktį prie pilies durų pasibeldžia lietaus permerkta mergina. Ji ieško prieglobsčio. Ji sako, kad yra tikra princesė.
Karalienė atlieka testą, kad nustatytų, ar mergina tikrai yra princesė. Ji padeda žirnį ant lovos. Tada ant lovos ji uždeda 20 čiužinių ir 20 plunksninių gultų. Čia princesė turi praleisti naktį.
Ryte mergina sako, kad negalėjo užmigti. Ji sako, kad lovoje buvo kažkas kieto, dėl ko ji visą naktį mėtėsi ir sukosi. Dabar visi supranta, kad ji - tikra princesė! Tik tikra princesė yra tokia jautri, kad gali pajusti žirnį po didžiule patalynės krūva!
Hansas Kristianas Andersenas pagal Constatiną Hanseną, 1836 m.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas parašė "Princesę ir žirnį"?
A: "Princesę ir žirnį" parašė Hansas Kristianas Andersenas.
K: Kada pirmą kartą buvo išleista "Princesė ir žirnis"?
A: "Princesė ir žirnis" pirmą kartą buvo išleista 1835 m. Kopenhagoje, Danijoje.
K: Kokios dar pasakos buvo įtrauktos į pirmąją Anderseno pasakų vaikams knygą, kurioje pasirodė "Princesė ir žirnis"?
Atsakymas: Į pirmąją Anderseno pasakų vaikams knygą, kurioje pasirodė "Princesė ir žirnis", taip pat buvo įtrauktos pasakos "Alavinė dėžutė", "Didysis Klausas ir Mažasis Klausas" ir "Mažosios Idos gėlės".
K: Apie ką pasakojama "Princesės ir žirnio" istorijoje?
A: "Princesės ir žirnio" istorija pasakoja apie mergaitę, kurios karališkumą lemia jos jautrumas žirniui, padėtam po čiužiniais.
K: Ar istorijos apie superjautrumą paplitusios pasaulinėje literatūroje ir padavimuose?
Atsakymas: Ne, istorijos apie superjautrumą yra retos, bet ne nežinomos pasaulinėje literatūroje ir padavimuose.
Klausimas: Kodėl kritikams nepatiko keturios istorijos, esančios pirmojoje Anderseno pasakų vaikams knygoje?
Atsakymas: Kritikams nepatiko neformalus, šnekus pasakų stilius ir jie manė, kad pasakos yra amoralios, nes neskatina gero elgesio ir to meto papročių.
K: Ar "Princesė ir žirnis" buvo pritaikyta įvairioms žiniasklaidos priemonėms?
A: Taip, "Princesė ir žirnis" buvo adaptuota įvairiose žiniasklaidos priemonėse, įskaitant televizijos programą Shelley Duvall's Fairy Tale Theatre ir populiarią 1960-ųjų muzikinę pjesę Once Upon a Mattress, kurioje vaidino komikė Carol Burnett.
Ieškoti