"Princesė ir žirnis" yra pažįstama Hanso Kristiano Anderseno literatūrinė pasaka, pirmą kartą išleista 1835 m. Kopenhagoje, Danijoje (Kopenhaga). Ji pasirodė kaip trečioji pasaka pirmojoje Anderseno pasakų vaikams knygoje; kartu su ja toje rinktinėje buvo ir "Alavinė dėžutė", "Didysis Klausas ir Mažasis Klausas" bei "Mažosios Idos gėlės".
Siužetas
Pasaka trumpa ir lakoniška. Karalius nori, kad jo sūnus susirastų tikrą princesę, tačiau sunku įsitikinti, ar mergina išties kilmingos kilmės. Vieną naktį, per audrą, prie pilies durų atsiranda nuskurusi, šlapia ir pavargusi mergina, teigianti esanti princesė. Norėdami patikrinti jos kilnumą, karalienė paslepia mažą žirnį po daugeliu čiužinių ir antklodžių. Ryte pasitikrinus, mergina nusiskundžia, kad praleido naktį negalėdama miegoti dėl kažko kietesnio apačioje. Kadangi tikra princesė esą yra tokia jautri, jog nejaučia net didelių sluoksnių čiužinių, ji pripažįstama kilminga ir vėliau susituokia su princu.
Kilmė ir ištakos
Pasakoje atsispindi senas folklorinis motyvas — jautrumo bandymas, kuriuo nustatomas asmens kilnumas. Andersenas pats prisipažino girdėjęs panašią istoriją vaikystėje; nors panašūs motyvai žinomi įvairių Europos tautų padavimuose, danų liaudies tradicijoje ši konkreti versija nėra įsitvirtinusi. Tyrėjai mano, kad Andersenas greičiausiai sutiko švedišką pasakos variantą arba prisiminė tarptautinį pasakojimo variantą, kurį pritaikė savo stiliui.
Kritika ir priėmimas
Anderseno pirmoji pasakų knyga, kurioje buvo "Princesė ir žirnis", sulaukė mišrių vertinimų. Kai kurie kritikai neigiamai vertino keturis rinkinio pasakojimus dėl jų neformalaus, šnekamo stiliaus ir dėl to, kad autoriaus pasakojimai nepropagavo tradicinės moralės bei to meto papročių. Kritikai nurodė, jog, pavyzdžiui, "Mažajame ir Didžiajame Klause" buvo vaizduojami melavimas, vagystės ir kiti amorališki veiksmai be griežtos moralinės sankcijos. Vis dėlto pasaka tarp skaitytojų — ypač vaikų — tapo populiari ir yra plačiai verčiama bei publikuojama visame pasaulyje.
Interpretacijos
Trumpa, alegorinė struktūra leidžia skaityti pasaką įvairiais lygmenimis. Viena skaitymo kryptis laiko pasaką satyra ant aristokratinių nuostatų: primygtinas "jautrumo" kriterijus kaip beprasmiškas būdas nustatyti valstybingumą. Kitos interpretacijos žiūri į kūrinį kaip į pasakojimą apie autentiškumą ir jautrumą — tikra princesė atpažįstama ne iš išorinių apdarų, o iš savo nuoširdžių potyrių. Psichologiniai ar feministiniai komentarai kartais nagrinėja, ką reiškia būti "per daug jautriu" visuomenėje arba kaip pasaka ironizuoja socialinius reikalavimus.
Adaptacijos ir įtaka kultūrai
„Princesė ir žirnis“ buvo adaptuota įvairiomis formomis: scenos spektakliais, muzikiniais pastatymais, animaciniais ir pilno metro filmais, televizijos epizodais, baletu ir net operomis. Labiausiai žinomas ir plačiai atliktas yra muzikinis komedijos žanro kūrinys Once Upon a Mattress (lietuviškai kartais verčiamas "Kartą ant čiužinio"), kuris 1950–1970 m. tapo populiarus scenoje ir televizijoje; viename iš televizinių pastatymų pagrindinę moters vaidmenį atliko Carol Burnett. Pasaka taip pat buvo pritaikyta televizijos serijose, pavyzdžiui, Shelley Duvall's Fairy Tale Theatre, ir įkvėpė daugelį vaikų knygų iliustracijų bei šmaikščių reinterpretacijų modernioje literatūroje.
Poveikis ir paplitimas
Trumpa, lengvai įsimenama struktūra ir aiškus vaizdinys — žirnis po čiužiniais — padarė šią pasaką kultūriniu simboliu. Dažnai ji minima kaip pavyzdys pasakojimui, kuriame vienas paprastas vaidmuo ar detalė atskleidžia platesnę prasmę. Vertimai ir adaptacijos padėjo įtvirtinti pasakos vietą tarp klasikinių H. K. Anderseno kūrinių, skaitomų ir analizuojamų tiek vaikų, tiek suaugusiųjų auditorijose.
