Platono formų teorija: esmė, pavyzdžiai ir reikšmė

Formų teorija — tai viena esminių Platoninės filosofijos idėjų. Jos šalininkas garsusis graikų filosofas Platonas teigė, kad už matomojo pasaulio daiktų slypi amžinos, nekintančios ir tobulesnės realybės vienetai, vadinami formomis (arba idėjomis). Matomi daiktai — medžiai, žmonės, stalo įrankiai — yra tik šių formų netobulos kopijos arba imitacijos: jie kinta, gali būti neteisingi arba sugadinti, o forma lieka pastovi.

Pagrindinės idėjos

Platonas formą apibūdino taip: ji yra bendroji, tikroji to daikto esmė. Formos yra

• amžinos — jos neegzistuoja laike;
• nekintančios — jų prigimtis nepasikeičia;
• universalios — vienai formai gali atitikti daug skirtingų daiktų;
• aukštesnės ontologinės vertės už daiktus, kuriems jos suteikia prasmę.

Pavyzdžiai ir iliustracijos

Platonas dažnai naudodavo pavyzdžius, kad paaiškintų formų santykį su daiktais. Pavyzdžiui, pasaulyje yra daugybė skirtingų arklių: didelių ir mažų, pilkų ir baltų, senų ir jaunų. Pagal Platoną, kiekvienas arklys yra netobula arklio formos kopija — visi jie yra tobulo arklio imitacijos. Panašiai matematikoje mes kalbame apie trigampį kaip apie idėją: matematika leidžia mums pažinti trikampio „formą“ (trikampis — daugiakampis su trimis kraštinėmis), nors tobulo, idealizuoto trikampio mes niekada negalime nupiešti ar pilnai patirti savo jutimais.

Platonas taip pat naudoja šešėlių ir atspindžių palyginimus: kaip medis meta šešėlį, taip ir medžio buvimas jutiminiame pasaulyje yra tarsi formos atvaizdas ar šešėlis. Formos taikomos ne tik materialiems daiktams, bet ir abstrakčioms sąvokoms — grožiui, teisingumui, gėriui ir kt. Aukščiausia forma Platonui yra „gėrio forma“ (forma to, kas yra gėris), kuri suteikia prasmes ir vertes kitoms formoms.

Kaip mes galime pažinti formas

Platonas teigė, kad jutiminiai suvokimai negali duoti tikro žinojimo apie formas. Jutimai teikia nuomonę ir klaidų šaltinį, o tikrasis pažinimas (episteme) pasiekiamas per protą, mąstymą, argumentaciją ir logiką. Todėl matematika bei dialektika yra ypač tinkami instrumentai pažinti formas — skaičiai ir geometrinės figūros artimai siejasi su formomis, nes jie yra pastovesni už jutiminį pasaulį ir leidžia apibrėžti universalias savybes.

Platonas taip pat pristatė idėją apie anamnezę (prisiminimą): siela prieš įsikūnijant matė formas, tad mokymasis yra prisiminimas to, ką siela jau žino. Ši koncepcija aiškina, kodėl mąstymas ir refleksija gali atvesti prie tikrojo žinojimo.

Simboliai: urvas ir padalytas paveikslas

Norėdamas perteikti skirtį tarp jutiminio pasaulio ir formų srities, Platonas naudojo garsiąją urvo alegoriją bei padalinto paveikslo (divided line) vaizdinį. Urvo alegorijoje žmonės mato tik šešėlius ir mano, kad tai tikrovė; išsilaisvinęs žmogus atranda šviesą ir supranta tikrąją realybę už šešėlių — tai yra formų pasaulis. Padalytas paveikslas dar aiškiau skirsto žinojimą (į formas) ir nuomonę (į jutimus).

Reikšmė ir įtaka

Platono formų teorija turėjo milžinišką įtaką filosofijai, teologijai, mokslui ir matematinei mąstysenai. Ji:

• nustatė skirtį tarp žinojimo ir nuomonės;
• pakeitė etikos ir politinės filosofijos sampratas — Platono idealioje valstybėje sprendimus priiminėtų išprusę filosofai, pažįstantys formą „gėrio“;
• įtakojo viduramžių scholastikų diskusijas ir krikščionišką metafiziką;
• paskatino diskusijas matematikos ontologijoje — iki šiol egzistuoja vadinamoji platonistinė pozicija matematikoje (kad skaičiai ir geometriniai objektai yra „realūs“ tam tikra prasme).

Kritika ir problemos

Nors formų teorija turėjo didelį autoritetą, ji taip pat susilaukė kritikos:

• Aristotelis kritikavo abstrakcijos ir formos bei daikto santykio paaiškinimus, pabrėždamas formos buvimą daiktuose, o ne atskiroje ontologinėje srityje;
• buvo užduotas klausimas, kaip tiksliai konkrečius daiktus sieja formos — Platonui taikoma ir vadinamoji „trečiojo žmogaus“ problema (jei konkretus žmogus pavyzdys atitinka formą Žmogus, tuomet reikėtų dar vienos formos, kuri apibrėžtų santykį tarp žmogaus ir formos „Žmogus“ ir t. t.);
• kritikai klausia, ar tokios nematomos formos nepridaro ontologinių per daug sudėtingų konstrukcijų — ar geriau nebūtų laikytis nominalizmo (kad bendrieji pavadinimai neturi atskiros realybės).

Išvadoje: Platono formų teorija suteikia įrankį mąstyti apie skirtį tarp laikinos, kintančios patirties ir pastovaus, universalaus žinojimo. Ji paaiškina, kodėl mes siekiame bendrųjų sąvokų ir taisyklių, bei kodėl matematiniai ir etiniai idealai atrodo mums ypatingai patikimi. Tačiau teorija kelia ir svarbių klausimų, todėl ji ir toliau išlieka aktyvios filosofinės diskusijos objektu.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra formų teorija?

K: Kaip Platonas savo požiūrį paaiškina pavyzdžiu?

K: Ar formų teorija taikoma tik fiziniams objektams?

K: Ar galime suvokti formas savo pojūčiais?

Klausimas: Kaip galime suprasti formą?

K: Ar tikrai galime pamatyti formą savo akimis?

Klausimas: Kaip atradome trikampio formą?

Paieška pagal raidę