Tobino mokestis (valiutų sandorių mokestis) — apibrėžimas ir istorija

Sužinokite, kas yra Tobino mokestis — valiutų sandorių mokestis, jo kilmė, idėjos autorius James Tobin, istorija nuo Bretton Woods iki ATTAC ir šiuolaikinės diskusijos.

Tobino mokestis — tai mokestis, kuriuo apmokestinama tarpvalstybinė prekyba valiuta. Jo tikslas — sumažinti trumpalaikes spekuliacijas valiutų rinkose ir prisidėti prie tarptautinės finansų sistemos stabilumo.

Istorija ir kilmė

Pirmą kartą šią idėją iškėlė ekonomistas Jamesas Tobinas. Jį paskatino 1971 m. įvykiai, kai 1971 m. rugpjūčio 15 d. Ričardas Niksonas pareiškė, kad JAV dolerio nebebus galima pakeisti į auksą, ir taip užbaigė Bretton Woods sistemą. Tobinas siūlė sukurti naują tarptautinės valiutos stabilumo sistemą, kurioje būtų numatytas labai nedidelis mokestis už valiutos keitimo sandorius, kad būtų nubaustos už trumpalaikės spekuliacijos valiutomis. Siūlomas pradinis tarifas dažnai minimas kaip labai mažas — nuo 0,1 % iki 0,25 % (kitose diskusijose aptariami ir dar mažesni ar platesnio diapazono tarifai).

Vėliau, 1981 m., profesorius Tobinas gavo Nobelio ekonomikos premiją.

Atgimimas ir politinis judėjimas

Daugiau nei 20 metų idėja buvo santykinai mažai aptarinėta. 1997 m. Le Monde Diplomatique redaktorius Ignacio Ramonet vėl užkėlė Tobino mokesčio temą redakciniame straipsnyje "Nuginkluoti rinkas". I. Ramonet pasiūlė įsteigti asociaciją mokesčiui įvesti, kuri vėliau buvo pavadinta ATTAC (Finansinių sandorių apmokestinimo asociacija piliečių labui). Netrukus tema tapo antiglobalistinio judėjimo klausimu ir aktyviai aptarinėjama ne tik akademinėse erdvėse, bet ir gatvėse bei parlamentuose visame pasaulyje, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje.

Kaip tai veiktų praktikoje?

Tobino mokesčio mechanizmas gali skirtis priklausomai nuo diapazono ir apimties:

• mokesčio objektas: spot sandoriai, valiutų ateities sandoriai, apsikeitimo sandoriai (swaps) ar kiti išvestiniai produktai;
• tarifas: siūlomi nominaliai maži procentai (dažniau tarp 0,01 % ir 0,5 %), tačiau net menkas tarifas gali reikšmingai paveikti aukšto dažnio prekybą;
• rinkos vieta: mokestis turėtų būti surenkamas prie sandorio įvykdymo vietos arba per finansinių institucijų apmokėjimo sistemą;
• išimtys: diplomatinių rezervo sandorių, centrinių bankų operacijų ar ilgalaikių investicijų sandorių atveju gali būti siūlomos išimtys.

Argumentai už ir prieš

Argumentai už:

• mažina trumpalaikį spekuliacinį aktyvumą ir galimą valiutų svyravimą;
• sukuria pajamų šaltinį, kurį būtų galima skirti tarptautinėms viešosioms reikmėms (pvz., vystymui, klimato programoms arba tarptautinių stabilumo mechanizmų finansavimui);
• skatina ilgalaikes investicijas, o ne trumpalaikį arbitražą.

Argumentai prieš:

• gali sumažinti rinkos likvidumą ir padidinti sandorių kaštus, ypač dideliems institucinės prekybos dalyviams;
• rizikuoja būti apeinamas per jurisdikcijas be mokesčio (šalys gali pritraukti sandorius į "skyles" be reguliavimo);
• įgyvendinimo ir administravimo sudėtingumas — ypač tarptautiniu mastu reikalinga koordinacija;
• gali būti perkeltas ant vartotojų arba mažų investuotojų pečių per didesnes kainas ar blogesnes palūkanų sąlygas.

Praktinės problemos ir galimybės įgyvendinimui

Efektyviam Tobino mokesčiui reikėtų plataus tarptautinio sutarimo. Be jo kyla didelė rizika, kad sandoriai bus perkelti į jurisdikcijas be mokesčio arba bus naudojamos sudėtingos priemonės apeiti mokestį (pvz., daugiasluoksniai išvestinių priemonių sandoriai). Technologijų pažanga (aukšto dažnio prekyba, elektroninės platformos) tiek palengvina surinkimą (kai kuriais atvejais), tiek ir suteikia galimybių apgaulėms.

Kai kurios šalys įvedė ar bandė finansinių sandorių mokesčius skirtingais pavidalais. Pavyzdžiui, istorinis Švedijos bandymas su finansų rinkų mokesčiais 1980-aisiais parodytų, kad neretai poveikis yra netikėtas ir politinės bei ekonominės pasekmės priklauso nuo konkrečių detalų ir koordinacijos trūkumo. Dėl to daug ekonomistų pabrėžia, kad tik visiškai arba plačiai koordinuotas tarptautinis sprendimas galėtų užtikrinti adekvatų poveikį valiutų spekuliacijoms ir išvengti arbitražo.

Šiuolaikinė reikšmė ir dabartinės diskusijos

Tobino idėja tapo platesnės diskusijos apie finansinių sandorių mokesčius (angl. financial transaction tax, FTT) dalimi. Nors konkretus Tobino mokestis valiutų sandoriams nebuvo įdiegtas pasauliniu mastu, diskusijos apie FTT ir valiutų tranzakto apmokestinimą tęsiasi. Kai kurios tarptautinės organizacijos, akademikai ir pilietinės iniciatyvos tyrinėja galimus variantus, jų ekonominį poveikį ir administracinio įgyvendinimo galimybes.

Apibendrinant: Tobino mokestis yra konceptas, skirtas sumažinti spekuliacinį spaudimą valiutų rinkose ir sukaupti lėšų tarptautiniams tikslams. Jo įgyvendinimas reikalautų aiškaus teisinio apibrėžimo, tarptautinės koordinacijos ir techninių sprendimų, kad būtų sumažintos vengimo ir nepageidaujamo šalutinių pasekmių rizikos.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Tobino mokestis?

K: Kada Ričardas Niksonas nutraukė Bretton Vudo sistemą?

K: Kas gavo Nobelio ekonomikos premiją už šios idėjos siūlymą?

K: Kaip vėl kilo diskusijos dėl Tobino mokesčio?

Klausimas: Kur tai tapo problema?

K: Ką reiškia ATTAC?

Paieška pagal raidę