Vakarų pakrantės bliuzas – Teksaso kilmės Kalifornijos bliuzo stilius
Vakarų pakrantės bliuzas - tai bliuzo muzikos rūšis, gimininga džiazui ir jump bliuzui, kurioje daug fortepijono garsų ir džiazo gitaros solo partijų, kilusi iš Teksaso bliuzo muzikantų, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje persikėlusių į Kaliforniją. Vakarų pakrantės bliuzo muzikoje taip pat naudojamas švelnus, medaus tonų vokalas, dažnai skambantis panašiai kaip miesto bliuzas.
Teksasas ir Vakarų pakrantė
Geriausiai žinomas Vakarų pakrantės bliuzo muzikantas yra gitaristas T-Bone Walkeris, išgarsėjęs daina "Call It Stormy Monday (But Tuesday Is Just As Bad)", kilęs iš Teksaso, o pirmuosius įrašus jis padarė XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Walkeris persikėlė į Los Andželą, kur įrašė daug muzikos kompanijoms "Capital", "Black & White" ir "Imperial". Walkeris į bliuzą įnešė elektrinės gitaros skambesį ir, ko gero, padarė daugiau nei bet kas kitas, kad elektrinė gitara išpopuliarėtų bliuze. Daugelyje jo kūrinių buvo jaučiamas džiazinis jump blues, būdingas XX a. ketvirtojo ir šeštojo dešimtmečių Kalifornijoje populiariam bliuzui. Po jo sekė kiti Teksaso bliuzmenai: Į Los Andželą persikėlė pianistas ir dainų autorius Amos Milburn, dainininkas Percy Mayfield, išgarsėjęs daina "Hit the Road Jack", ir Charles Brown. Gitaristas Pee Wee Craytonas laiką leido Los Andžele ir SanFranciske, o Lowellas Fulsonas, kilęs iš Teksaso ir atvykęs iš Oklahomos, persikėlė į Ouklandą.
Po 1974 m. pradėto San Francisko bliuzo festivalio prodiuserio Tomo Mazzolini ir tokių įrašų kompanijų kaip "Arhoolie" ir "HighTone" pastangų Vakarų pakrantė tapo viena svarbiausių bliuzo sričių šalyje.
Vakarų pakrantės bliuzo ypatybės
Vakarų pakrantės bliuzas pasižymi ryškiu džiazo ir jump bliuzo poveikiu, išgrynintu, elegantišku skambesiu ir miestietiška estetika. Svarbiausi bruožai:
- Elektrinė gitara su švelniais, melodingais solo ir džiazine frazės intonacija (didelė įtaka T‑Bone Walkerio technikai).
- Fortepijonas ir boogie‑woogie elementai, kurie padaro skambesį švelnesnį ir šokamą.
- Horn sekcijos ir saksofonai – dažnai naudojami, ypač jump bliuzo įtakoje, suteikia aranžuotėms pilnumo.
- Vokalas – švelnesnis, „medaus“ tono, kartais artimas miesto (urban) bliuzo manierai, dažnai su romantiškomis arba melancholiškomis temomis.
- Ritmas – linkęs į šuolį (shuffle) ir džiazinį swing’ą, bet išlaiko bliuzo struktūrą ir emocinį dėmenį.
Kontekstas ir svarbiausi centrai
Vakarų pakrantės bliuzo ištakos glaudžiai susijusios su migracija: daugelis Teksaso muzikantų XX a. ketvirtajame dešimtmetyje persikėlė į Kaliforniją ieškodami scenų, įrašų ir geresnių pragyvenimo galimybių. Los Andželas ir San Franciskas tapo svarbiausiomis scenomis — čia vyko klubų ir radijo pasirodymai, o Los Andželo Central Avenue rajonas ilgą laiką buvo kultūrinis centras džiazo ir bliuzo raidai.
Svarbūs atlikėjai ir palikimas
Be T‑Bone Walkerio, į Vakarų pakrantės bliuzo istoriją įsitraukė tokie atlikėjai, kaip Amos Milburn, Percy Mayfield, Charles Brown, Pee Wee Crayton ir Lowell Fulson. Jie prisidėjo ne tik prie stiliaus formavimo, bet ir prie elektrinės gitaros, pianino bei džiazo aranžuočių integracijos į bliuzą.
Vėliau šis stilius turėjo įtakos rhythm & blues, roko ir soul vystymuisi – daugelis elementų (elektrinė gitaros solo, swing ritmas, vokalo stilistika) persikėlė į populiarią muziką ir tapo plačiai atpažįstami.
Saugoma ir atgaivinama tradicija
1970‑aisiais ir vėliau platesnė publika susidomėjo Vakarų pakrantės bliuzu dėka festivalių ir mažų nepriklausomų įrašų kompanijų. Kaip minėta, San Francisko bliuzo festivalis (pradėtas 1974 m. prodiuserio Tomo Mazzolini iniciatyva) bei leidyklos kaip "Arhoolie" ir "HighTone" padėjo dokumentuoti ir atgaivinti senųjų meistrų kūrybą, taip pat pristatė naujas kartas, tęsiančias tradiciją.
Kaip pažinti Vakarų pakrantės bliuzą
Jei norite geriau suprasti šį stilių, klausykite ankstyvųjų T‑Bone Walkerio įrašų, Charles Brown ir Lowell Fulson kūrinių, ir atkreipkite dėmesį į:
- elektrinės gitaros frazes ir jų džiazinę artikuliaciją,
- pianino grojimo stilių ir boogie‑woogie elementus,
- švelnų, išraiškingą vokalą bei pilnesnes aranžuotes su pūstuvais.
Vakarų pakrantės bliuzas – tai tarpinis taškas tarp tradicinio tekstūriško Teksaso bliuzo ir miesto džiazo, su unikalia Kalifornijos estetika, kuri ir šiandien dominuoja kai kuriuose bliuzo ir R&B takuose.
Vakarų pakrantės bliuzo atlikėjas ir pianistas Little Willie Littlefieldas.
Atlikėjai / muzikantai
|
|
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokia muzikos rūšis yra Vakarų pakrantės bliuzas?
A: Vakarų pakrantės bliuzas - tai bliuzo muzikos rūšis, susijusi su džiazu ir šokamuoju bliuzu, kurioje daug fortepijono garsų ir džiazo gitaros solo partijų.
K: Kas buvo žymiausias Vakarų pakrantės bliuzo muzikantas?
A: Garsiausias Vakarų pakrantės bliuzo muzikantas buvo gitaristas T-Bone Walkeris, žinomas dėl savo dainos "Call It Stormy Monday (But Tuesday Is Just As Bad)".
K: Iš kur kilęs T-Bone Walkeris?
A: T-Bone Walkeris kilęs iš Teksaso.
K: Kada jis persikėlė į Kaliforniją?
A: Jis persikėlė į Kaliforniją 1940-aisiais.
K: Kokią įtaką jis padarė elektrinės gitaros naudojimui bliuzo žanre?
A: Jis padarė didelę įtaką elektrinės gitaros naudojimui bliuzo žanre, nes išpopuliarino jos naudojimą labiau nei bet kas kitas.
K: Kokie kiti muzikantai šiuo laikotarpiu persikėlė į Kaliforniją?
A.: Šiuo laikotarpiu į Kaliforniją persikėlė ir kiti Teksaso muzikantai: pianistas ir dainų autorius Amosas Milburnas, dainininkas Percy Mayfieldas ir Charlesas Brownas. Gitaristas Pee Wee Craytonas gyveno Los Andžele ir San Franciske, o Lowellas Fulsonas persikėlė į Ouklandą.
Klausimas: Kuo Vakarų pakrantė šiandien tapo svarbia bliuzo muzikos sritimi?
A: Po 1974 m. pradėto rengti San Francisko bliuzo festivalio prodiuserio Tomo Mazzolinio (Tom Mazzolini) ir tokių įrašų kompanijų kaip "Arhoolie" ir "HighTone" pastangų Vakarų pakrantė šiandien tapo viena svarbiausių bliuzo muzikos sričių.
