Plakšlys (slapstick, „whip“) — mušamasis instrumentas ir jo istorija
Plakšlys (slapstick) – unikalus mušamasis instrumentas: jo konstrukcija, garsas ir istorija nuo XIV a. iki Ravelio, Britteno ir šiuolaikinių orkestrų.
Plakšlys (angl. slapstick, „whip“) yra mušamasis instrumentas. Dažnai dar vadinamas batas, plaktukas arba bičas, jis skirtas sukurti staigų, ryškų „pliaukštelėjimo“ garsą, panašų į žirgo ar žmogaus perkirpimo garsą spektaklio ar komedijos efektui. Instrumentas paprastai sudarytas iš dviejų medžio arba kartais metalinių lentelių, sujungtų vyriais. Grojantysis laiko kiekvieną lentelę už rankenos ir staigiu judesiu leidžia lentelėms susitrenkti — tai sukelia trumpą, aštrų spragtelėjimą, primenantį bato garsą. Rankenos arba specialūs išpjovimai išdėstyti taip, kad grojantysis galėtų stipriai pliaukštelėti nepaisydamas rankos suspaudimo ir nesusižeisti pirštų. Plakšlys dažnai naudojamas tiek populiariojoje, tiek ir akademinėje muzikoje: jį galima išgirsti orkestruose, grupėse ir mušamųjų instrumentų ansambliuose kaip efektą pabrėžiančiam akcentui. Klasikinėje muzikoje plakšlio pavyzdžių aptinkama įvairiose partijose — tarp žinomų paminėjimų yra netoli Ravelio Koncerto fortepijonui pradžios (3‑ioji dalis) ir Britteno "Young Person's Guide to the Orchestra", kur instrumentas naudojamas žaismingam ar komiškam efektui sukurti. Yra keli plakšlio variantai. Vienas dažnas tipas turi vieną lentelę gerokai ilgesnę už kitą, todėl instrumentą galima valdyti viena ranka: grojantysis greitai linguoja, mažoji lentelė atsitraukia nuo didžiosios ir vėliau į ją atsitrenkia — taip gaunamas kitoks, dažnai švelnesnis arba trumpesnis spragtelėjimas. Šis variantas kartais vadinamas šlageriu. Jį naudojo keli kompozitoriai, tarp jų: - Mahleris - Richardas Straussas - Ravelis - Musorgskis - Hindemithas Istorija: plakšlių pirmtakai žinomi jau iš sceninių tradicijų — instrumentas buvo plačiai naudojamas teatre (pvz., commedia dell'arte) kaip garsinis efektas. Manoma, kad pirmosios tokio tipo priemonės atsirado viduramžiais; jų aprašymai ir formos minimi jau XIV a., nors konstrukcijos ir paskirtys keitėsi laikui bėgant. Praktiniai patarimai ir pastabos: plakšlys dažnai nurodomas natose paprastu aprašomuoju žymėjimu (pvz., „slap“, „whip“ arba kompozitoriaus pastaba). Grojant reikėtų atkreipti dėmesį į dinaminius reikalavimus — instrumentas gali būti labai garsus ir kontrastuoti su kitais orkestro skambesiais, todėl jį reikėtų naudoti saikingai ir pagal stilistinį kontekstą. Prižiūrint, reikėtų vengti drėgmės ir smūgių į kietus paviršius, o medines dalis laikas nuo laiko tikrinti, kad vyrių ir rankenų tvirtinimas būtų saugus. Be klasikinės muzikos, plakšlys plačiai naudojamas teatre, kine ir televizijoje kaip patikimas garso efektas, imitująs užuominas, smūgius ar juokingas situacijas.
Šlepečių lazda
Klausimai ir atsakymai
K: Kas muzikoje yra bičas arba šlageris?
A: Bičas arba plaktukas - tai mušamasis instrumentas, sudarytas iš dviejų medžio gabalų, sujungtų vyriais, kurie mušami vienas į kitą, kad sukeltų bato garsą.
K: Kaip grojama batu?
A: Grojantysis laiko kiekvieną medžio gabalėlį už rankenos ir pliaukšteli jais vienas kitam, nesuspausdamas pirštų.
K: Kur dažnai girdima bičas?
A: Bičas dažnai skamba šiuolaikiniuose orkestruose, grupėse ir mušamųjų instrumentų grupėse.
K: Ar galite įvardyti keletą klasikinės muzikos kūrinių, kuriuose naudojamas bičas?
A: Taip, klasikinėje muzikoje bato pavyzdžių galima išgirsti Ravelio Koncerto fortepijonui G-dur pradžioje (1-oji dalis) ir Britteno "Jaunimo vadove po orkestrą".
Klausimas: Kas yra bičas?
A: Slapstukas - tai dar viena bato rūšis, kurios viena lentelė ilgesnė už kitą ir kuria galima groti viena ranka. Grojantysis greitai purto instrumentą, o mažoji lentelė atsitraukia nuo didžiosios ir atsitrenkia į ją atgal, taip išgaudamas kitokio pobūdžio garsą nei bičas.
Klausimas: Kas yra keletas kompozitorių, naudojusių šlagerius?
A: Šlakstyklę naudojo keli kompozitoriai, tarp jų Mahleris, Richardas Straussas, Ravelas, Musorgskis ir Hindemithas.
K: Kada buvo sukurtas pirmasis šleifas?
A: Pirmasis bičas buvo sukurtas XIV amžiuje.
Ieškoti
