A cappella muzika – tai muzika, kurioje skamba vien tik žmonių balsai, be tradicinių instrumentų ar elektroninių akompanimentų. A cappella kūriniai gali būti atliekami solo, mažais vokaliniais ansambliais arba dideliais chorais ir apima platų stilių spektrą: nuo religinio giedojimo iki pop, džiazo, barbershop ir modernių a cappella populiariųjų aranžuočių.
Balsų partijos ir ansamblių dydžiai
Vokaliniai ansambliai naudoja skirtingas balsų partijas, kad sukurtų pilną skambesį. Dažniausios partijos yra: sopranas, altas, tenoras, baritonas ir bosas. Choras gali turėti dvi ar daugiau partijų kiekvienai citai (pvz., SSA, SATB ir kt.), o mažesni ansambliai dažnai būna keturių arba penkių balsų. Tačiau a cappella nebūtinai apribota iki 5 dalių – yra ir vienbalsių solo pasirodymų, ir daugiabalsių choro aranžuočių su dešimtimis balsų.
Perkusija, beatbox ir vokalinė perkusija
Vienas iš svarbių modernios a cappella elementų – vokalinė perkusija. Skirtumas tarp instrumentinės ir vokalinės perkusijos aiškus: tradicinėje grupėje perkusija atliekama mušamaisiais instrumentais (pvz., būgnais), o a cappella pasirodyme perkusijos garsus kuria patys atlikėjai. Beatbox ar vokalinė perkusija imituoja įvairius ritminius elementus – „kick“ (žemos dažnio būgno garsas), „snare“ (smūginis garsas), „hi-hat“ (aukštesnis taktinis garsas) ir kitus efektus.
Beatbox atlikėjai kartais imituoja ir elektroninius instrumentus bei efektus: pavyzdžiui, elektrinius būgnus, sintezatorius ar elektrinę gitara. Be ritmikos, vokalinė perkusija prisideda prie dinamikos, „drive“ ir erdvės pojūčio skambesyje.
Istorija ir stiliai
Žodis „a cappella“ itališkai reiškia „pagal bažnyčios manierą“ arba „pagal koplyčios manierą“ ir iš pradžių vartotas religinėje muzikoje. Vienas seniausių a cappella giedojimo pavyzdžių – Grigališkasis choralas, kur melodijos atliekamos be instrumentinės pagalbos. Vėliau a cappella tradicija plėtėsi: renesanso polifonija, barokiniai chorai, barbershop kvartetai, doo-wop 20 amžiaus viduryje ir šiuolaikinė pop bei džiazo a cappella scena.
Šiuolaikinė a cappella dažnai naudoja pažangias aranžuotes ir mikrofono techniką, todėl galima imituoti sudėtingus instrumentinius tekstūras ir efektus. Taip pat populiarėja konkurencijos ir festivaliai, kuriuose vertinamas kūrybiškumas, tikslumas ir scenoje sukuriama energija.
Aranžuotė ir technika
Gera a cappella aranžuotė apima:
- aiškią melodiją (lead vokalas);
- harmonines partijas, kurios užpildo vidurį ir papildo melodiją;
- solidų basso arba baritono pagrindą žemoje registro dalyje;
- vokalinę perkusiją, kuri suteikia ritminį pagrindą;
- tekstūras ir efektus (pvz., hum, obertone, vokalinės imitacijos).
Atlikėjams svarbu išlavinti:
- tikslią intonaciją ir tembrų sutapimą (blend);
- vakaravimo (vowel matching) įgūdžius – vienodus balsavimo garsus;
- dėmesį dinamikai, frazavimui ir artikuliacijai;
- mikrofono valdymą – ypač svarbu solistams ir beatboxeriams.
Praktiniai patarimai ansambliui
Jei planuojate dainuoti a cappella:
- pradėkite nuo paprastų daugbalsių kūrinių ir palaipsniui didinkite sudėtingumą;
- dirbkite su metronomu ir vokaline perkusija, kad pagerintumėte ritminį stabilumą;
- skirkite laiko intonacijos pratimams ir choro „sujungimo“ (blend) pratyboms;
- naudokite įrašus, kad įvertintumėte balansą ir akcentus;
- eksperimentuokite su skirtingais vokalų deriniais ir dinamikos nuoseklumu scenoje.
Trumpai tariant, a cappella – tai universali ir kūrybiška muzikinė forma, leidžianti žmogaus balsui imituoti instrumentus, kurti turtingas harmonijas ir užmegzti artimą ryšį su klausytoju be jokių kitų instrumentų pagalbos.