1250 metai: svarbiausi įvykiai, gimimai, mirtys ir demografija

• 1 Renginiai
  • 1.1 Europa
  • 1.2 Afrika ir Artimieji Rytai
• 2 Gimimai
• 3 Mirtys
• 4 Laikotarpiai ir gyventojų skaičiavimai

1. Renginiai

1.1 Europa

• Vokietijos ir Šventosios Romos imperijos situacija: gruodžio 13 d. mirė imperatorius Fridrichas II Hohenštaufenas, ką kai kurie istorikai laiko vienu iš svarbių momentų, nulemiančių tolimesnį politinį skilimą ir ilgesnį valdovo trūkumo periodą Vokietijoje (vadinamąjį „interregnum“). Jo mirtis sustiprino feodalinę fragmentaciją ir konkurenciją tarp didikų bei popiežiaus įtakos iššūkius.
• Anglija ir Prancūzija: viduramžių karališkosios dinastijos ir toliau tęsė derybas, santuokų bei teritorinių susitarimų įtakos žaidimus; 1250 m. nebuvo vieno koncentruoto europinio karo, tačiau regioniniai konfliktai bei derybos tarp valdovų vyko nuolat.
• Kryžiaus žygiai: 1250 metai buvo reikšmingi Septintajam kryžiaus žygiui, vadovaujamam Prancūzijos karaliaus Liudviko IX (vienuolio Liudviko). 1250 m. vasario 8 d. įvyko Al-Mansūros mūšis Egipte, kuriame kryžiuočiai patyrė didelių nuostolių (tarp žuvusių buvo Liudviko brolis Robertas Artozijos grafas). Vėliau, pavasarį, karalius Liudvikas buvo paimtas į nelaisvę mūšyje prie Fariskuro ir vėliau išlaisvintas sumokėjus išpirką bei atsisakius užimtų pozicijų Egipte.

1.2 Afrika ir Artimieji Rytai

• Egiptas ir Mamelukai: 1250 m. žymi reikšmingą politinį lūžį – Ayyubidų dinastijos pabaigos ir Mamelukų kilmės pradžią. Po sultono Turanshaho nužudymo (1250 m.), valdžią trumpam perėmė Shāǧar ad-Durr (moteris, kuri trumpai vadovavo), o netrukus prie valdžios stojo pirmieji Mamelukų vadai, tarp jų Izz al-Dīn Aybak. Šis įvykis atvėrė kelią Mamelukų sultonatui, kuris tapo svarbia jėga šiame regione.
• Artimųjų Rytų geopolitika: Mongolų spaudimas ir tolimesnių invazijų grėsmė iš Rytų darė poveikį vietos valdovų sprendimams ir sąjungoms; tuo pat metu Egipte įvykę pokyčiai stipriai pakeitė regiono galių pusiausvyrą.

2. Gimimai

1250 metais daug žymių asmenų gimimo datų nėra tiksliai užfiksuotos arba jos sklando tarp XIX–XX a. istorikų ir genealoginių šaltinių. Dėl fragmentiškos dokumentacijos viduramžiais daugelis gimimų yra datuojami apytikriai. Vietinės aristokratijos ir dvasininkijos gimimai tęsė valdų paveldėjimo grandines, o miestų gyventojų sluoksniuose – amatininkų ir prekybininkų kartos prisidėjo prie miestų reikšmės augimo.

3. Mirtys

• Fridrichas II Hohenštaufenas (m. 1250-12-13) – Šventosios Romos imperatorius, kurio mirtis žymi svarbų politinį poslinkį Vokietijos ir Italijos politikoje.
• Robertas Artozijos grafas (m. 1250-02-08) – žuvo Al-Mansūros mūšyje per Septintąjį kryžiaus žygį; jo praradimas buvo didelis smūgis krikščioniškajai kariuomenei.
• Turanshahas (m. 1250) – paskutinis reikšmingas Ayyubidų sultono palikuonis Egipte, nužudytas įvykių, vedusių prie Mamelukų įsigalėjimo.
• Kiti regioniniai valdovai, dvasininkai ir bajorai – daug mirčių tų metų kontekste susijusių su mūšiais, sąmokslų pasekmėmis ar natūralia mirties priežastimi.

4. Laikotarpiai ir gyventojų skaičiavimai

Demografiniai duomenys iš XIII a. yra tik apytiksliai ir grindžiami archeologiniais duomenimis, mokesčių įrašais bei vėliau sudarytomis istorinėmis rekonstrukcijomis. Apibendrinant dažniausiai cituojamas vertes:

• Pasaulio gyventojų skaičius (apytiksliai): apie 350–450 milijonų, priklausomai nuo metodo ir šaltinių. Tai – platus intervalas, atspindintis neapibrėžtumą.
• Europa: dažnai vertinama apie 70–80 milijonų gyventojų, nors šie skaičiai skyrėsi tarp regionų – tankiausiai apgyvendinti buvo Italijos, Prancūzijos ir dalis Ispanijos bei Flandrijos miestų apylinkės.
• Kinija ir Rytų Azija: Songų dinastijos (Pietų Song) laikotarpiu iki Mongolų užkariavimų gyventojų skaičiai galėjo siekti dešimtis milijonų (kai kurie vertina daugiau nei 100 milijonų visoje Kinijoje), tačiau tai priklausė nuo teritorijos, kurią apėmė skaičiavimai prieš arba po Mongolų užkariavimų.
• Afrika ir Artimieji Rytai: gyventojų tankis buvo mažesnis nei Europoje ar Rytų Azijoje, tačiau kai kurie regionai (pvz., Nilo slėnis) išlaikė didesnį demografinį potencialą.

Pastaba: visi demografiniai skaičiai XIII a. turi būti vertinami kaip apytiksliai – tikslūs surašymai to meto mastu neegzistavo, o šiuolaikinės rekonstrukcijos grindžiamos netiesioginiais duomenimis.