1948 m. Arabų-Izraelio karas
1948 m. (arba Pirmasis) arabų ir Izraelio karas buvo antrasis ir paskutinis 1947-1949 m. Palestinos karo etapas. Jis prasidėjo pasibaigus Didžiosios Britanijos mandatui Palestinoje, 1948 m. gegužės 14 d. vidurnaktį. Tą dieną anksčiau buvo paskelbta Izraelio nepriklausomybės deklaracija. Gegužės 15 d. rytą į Britų Palestinos teritoriją įžengė arabų valstybių karinė koalicija.
Pirmieji žuvusieji per karą žuvo 1947 m. lapkričio 30 d: buvo užpulti du autobusai su žydais. Įtampa ir konfliktai tarp arabų ir žydų tvyrojo nuo pat 1917 m. Balfūro deklaracijos ir 1920 m., kai buvo įsteigtas Didžiosios Britanijos Palestinos mandatas. Nei arabams, nei žydams nepatiko britų politika. Arabų pasipriešinimas peraugo į 1936-1939 m. arabų sukilimą Palestinoje. Žydų pasipriešinimas peraugo į žydų sukilimą Palestinoje (1944-1947 m.). 1947 m. ši įtampa sukėlė pilietinį karą. 1947 m. lapkričio 29 d. buvo priimtas Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planas: pagal jį Palestiną planuota padalyti į arabų valstybę, žydų valstybę ir specialų tarptautinį režimą Jeruzalės ir Betliejaus miestams.
Praėjus vienai dienai po Izraelio nepriklausomybės paskelbimo, 1948 m. gegužės 15 d., pilietinis karas virto Izraelio ir arabų valstybių konfliktu. Egiptas, Transjordanija, Sirija ir Irako ekspedicinės pajėgos įžengė į Palestiną. Šios pajėgos perėmė arabų teritorijų kontrolę ir nedelsdamos užpuolė Izraelio pajėgas bei kelias žydų gyvenvietes. Dešimt mėnesių vyko kovos, daugiausia britų mandato teritorijoje, Sinajaus pusiasalyje ir pietų Libane, kurias kelis kartus nutraukė paliaubų laikotarpiai.
Po karo Izraelio valstybė kontroliavo teritoriją, kurią JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 181 rekomendavo įkurti žydų valstybei, ir beveik 60 proc. arabų valstybės teritorijos, pasiūlytos 1947 m. padalijimo plane. Tai apėmė Jafos, Lydos ir Ramlės sritis, Galilėjos regioną, kai kurias Negevo dalis, plačią juostą palei Tel Avivo-Jeruzalės kelią, Vakarų Jeruzalę ir kai kurias teritorijas Vakarų krante. Transjordanija perėmė likusios buvusio britų mandato teritorijos, kurią aneksavo, kontrolę, o Egipto kariuomenė perėmė Gazos ruožo kontrolę. 1948 m. gruodžio 1 d. Jericho konferencijoje 2 000 palestiniečių delegatų ragino suvienyti Palestiną ir Transjordaniją kaip žingsnį link visiškos arabų vienybės. Konfliktas sukėlė didelius demografinius pokyčius visuose Artimuosiuose Rytuose. Apie 700 000 Palestinos arabų pabėgo arba buvo išvaryti iš savo namų teritorijoje, kuri tapo Izraeliu, ir tapo palestiniečių pabėgėliais, vadinamais Al-Nakba ("katastrofa"). Per trejus metus po karo į Izraelį emigravo apie 700 000 žydų, kurių daugelis buvo ištremti iš savo ankstesnių tėvynių Artimuosiuose Rytuose.
