1948 m. arabų–izraelio karas — pirmasis karas ir Nakba

1948 m. arabų–izraelio karas ir Nakba: išsamus konflikto, pabėgėlių tragedijos ir teritorinių pokyčių aprašymas Palestina–Izraelis istorijoje.

1948 m. (arba Pirmasis) arabų ir Izraelio karas buvo antrasis ir paskutinis 1947–1949 m. Palestinos karo etapas. Jis prasidėjo pasibaigus Didžiosios Britanijos mandatui Palestinoje — 1948 m. gegužės 14 d. vidurnaktį. Tą dieną anksčiau buvo paskelbta Izraelio nepriklausomybės deklaracija. Gegužės 15 d. rytą į Britų Palestinos teritoriją įžengė arabų valstybių karinė koalicija. Šis karas pažymėjo pereinamąjį etapą nuo vietinio pilietinio konflikto prie platesnio tarpvalstybinio konflikto.

Priežastys ir priešistorė

Konflikto šaknys glūdi tolimiau: įtampa tarp vietinių arabų ir atvykstančių žydų bendruomenių augo nuo 1917 m. Balfūro deklaracijos ir vėliau — nuo 1920 m., kai buvo įsteigtas Didžiosios Britanijos Palestinos mandatas. Nei arabams, nei žydams nepatiko britų politika; tai lėmė tiek arabų, tiek žydų pasipriešinimo bangas: 1936–1939 m. arabų sukilimą ir 1944–1947 m. žydų sukilimą Palestinoje. Tarp jų įvyko tiek smurto aktų, tiek politinių derybų. Paskutinįjį didelį lūžį sukėlė 1947 m. JT pasiūlytas Palestinos padalijimo planas, kurio priėmimo metu (1947 m. lapkričio 29 d.) prasidėjo intensyvėjusios susirėmimų fazės — 1947 m. lapkričio–1948 m. gegužės laikotarpį dažnai vadina pilietiniu karu.

Karo eiga

1948 m. gegužės 15 d., praėjus vienai dienai po Izraelio valstybės paskelbimo, vietiniai susirėmimai greitai virto atvira konfrontacija su kaimyninėmis arabų valstybėmis. Į Palestiną įsiveržė Egiptas, Transjordanija, Sirija ir Irako ekspedicinės pajėgos. Šios pajėgos perėmė kontrolę kai kuriose arabų teritorijose ir puolė žydų pozicijas bei gyvenvietes. Konfliktas vyko daugiausia buvusio britų mandato teritorijoje, Sinajaus pusiasalyje ir pietų Libane, kurias kelis kartus nutraukdavo tarpininkaujantys paliaubų laikotarpiai.

Karo taktikos ir operacijos kito: pradžioje vyko veiksmų derinys tarp reguliarių arabų kariuomenių ir vietinių arabų pajėgų bei žydų gynybinių ir vėliau puolimo operacijų. Izraelio pajėgos vykdė keletą stambių operacijų, kurios užtikrino susisiekimą tarp skirtingų žydų gyvenviečių ir išplėtė kontroliuojamą teritoriją.

Paliaubos, paliaubų derybos ir ginkluoto konflikto pabaiga

Kariniai veiksmų intensyvumai keitėsi, kol pamažu pradėtos derybos ir sudaromos paliaubos. 1949 m. buvo pasirašyti keli tarpvalstybiniai paliaubų susitarimai (armistice agreements): su Egiptu (1949 m. vasario 24 d.), Libanu (kovo 23 d.), Transjordanija (balandžio 3 d.) ir Sirija (liepos 20 d.). Šie susitarimai nustatė vadinamąją „Žaliąją liniją“ (Green Line) — demarkacinę liniją, kuri faktoriškai tapo Izraelio sienos riba iki 1967 m., nors ji nebuvo tarptautiniu sutartimi patvirtinta valstybės siena.

Teritoriniai pokyčiai ir politinės pasekmės

Po karo Izraelio valstybė kontroliavo ne tik tą teritoriją, kurią JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 181 buvo rekomendavusi žydų valstybei, bet ir beveik 60 % teritorijos, skirto arabų valstybei pagal 1947 m. planą. Tai apėmė Galilėjos regioną, Jafos, Lydos ir Ramlės sritis, kai kurias Negevo dalis, plačią juostą palei Tel Avivo–Jeruzalės kelią, Vakarų Jeruzalę ir dalis Vakarų kranto. Transjordanija (vėliau pavadinta Jordanu) faktiškai kontroliavo ir vėliau aneksavo didelę dalį Vakarų kranto, o Egiptas perėmė Gazos ruožo kontrolę.

Žmonių netektys ir pabėgėlių krizė (Nakba)

Karo metu abi pusės patyrė reikšmingas aukas. Izraelio aukų skaičius siekė apie 6 000 žmonių; arabų karių ir civilių aukų skaičius taip pat skaičiuojamas tūkstančiais. Labiausiai ilgalaikę pasekmę turėjo demografiniai pokyčiai: apie 700 000 Palestinos arabų pabėgo arba buvo išvaryti iš teritorijų, kurios tapo Izraeliu. Šis masinis išsikėlimas ir praradimas Palestinos arabų bendruomenėse yra vadinamas Al‑Nakba (arabiškai „katastrofa“) ir tebėra kertinis palestiniečių kolektyvinės atminties elementas.

Tarptautinė bendruomenė reagavo dalinai: 1949 m. Jungtinės Tautos įkūrė UNRWA (Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų agentūra palestiniečių pabėgėliams), kuri iki šiol teikia pagalbą daliai pabėgėlių ir jų palikuonių. Daugelis palestiniečių liko pabėgėlių stovyklose Jordane, Libane, Sirijoje ir Gazos ruože; jų teisinis statusas ir teisė sugrįžti į tėvynę (right of return) liko nespręstas politinių derybų kontekste.

Per tuos pačius metus ir ateinančiais metais Izraelį pasiekė didelis žydų imigrantų srautas: per pirmuosius kelerius metus po karo į Izraelį atvyko apie 600 000–700 000 žydų, daugiausia iš Europos (po Holokausto) ir iš arabų–musulmoniškų šalių, kur daugelis patyrė persekiojimą arba buvo priverstinai išvyti.

Istorijos interpretacijos ir ilgalaikė reikšmė

1948 m. karas ir jo pasekmės yra itin ginčytinos ir įvairiai interpretuojamos: Izraelio tradicijoje šis konfliktas dažnai vadinamas Nepriklausomybės karu, o palestiniečių ir daugelio arabų naratyvuose — Nakba. Istorikai vis dar diskutuoja apie konkrečius įvykių mechanizmus (pvz., kai kurių kaimų iškeldinimo priežastis, planus ir atsakomybę). Tačiau vienas aiškus faktas – 1948 m. įvykiai suformavo pagrindinius šiuolaikinio Izraelio ir palestiniečių konflikto elementus: teritorinė išsidėstymo realybė, pabėgėlių problemos, demografiniai pokyčiai ir nespręstos teisinės bei politinės prieštaros.

Santrauka — svarbiausi faktai

• Pradžia: 1948 m. gegužės 14–15 d., Izraelio nepriklausomybės paskelbimas ir įsiveržimas iš kaimyninių arabų valstybių.
• Pabaiga: Faktinė karo pabaiga ir linijų nustatymas per 1949 m. paliaubų susitarimus (armistice agreements).
• Teritorijos: Izraelis kontroliavo daugiau nei jam skirtą pagal 1947 m. padalijimo planą teritoriją; Transjordanija ir Egiptas perėmė dalį buvusio mandato teritorijos.
• Pabėgėliai: Apie 700 000 palestiniečių tapo pabėgėliais (Nakba); tuo pačiu laikotarpiu į Izraelį atvyko apie 600 000–700 000 žydų iš užsienio.
• Ilgalaikės pasekmės: Konfliktas padėjo pagrindą platesniam Izraelio–palestiniečių ginčui, pabėgėlių problemai ir regioninėms įtampoms, kurios iš dalies išlieka iki šiandien.

Karo įvykiai, jų interpretacijos ir pasekmės tebėra mokslinių tyrimų, politinių diskusijų ir tarptautinių derybų objektas. 1948 m. konfliktas formavo tiek Izraelio valstybės atsiradimą, tiek ilgalaikę palestiniečių tragediją, todėl jo istorinė reikšmė yra ir politinė, ir humanitarinė.

Paieška pagal raidę