Alfredas Emanuelis Smitas jaunesnysis. (1873 m. gruodžio 30 d. – 1944 m. spalio 4 d.), privačiame ir viešajame gyvenime žinomas kaip Alas Smithas, buvo viena žymiausių XX a. pradžios JAV politinių figūrų. Jis buvo keturis kartus išrinktas 42-uoju Niujorko gubernatoriumi (tarnavo 1919–1920 ir 1923–1928 m.) ir 1928 m. tapo Demokratų partijos kandidatu į JAV prezidentus. Smithas išsiskyrė kaip progresyvaus judėjimo lyderis ir per gubernatoriaus kadencijas inicijavo daug reformų, skatinusių valstybinių institucijų veiklos pertvarkymą, socialinių bei darbo santykių gerinimą. Politinėje arenoje jis ilgą laiką buvo siejamas su Manhatano politiką kontroliavusia Tammany Hall, o viešai buvo žinomas kaip griežtas prohibicijos priešininkas.
Ankstyvoji karjera ir pakilimas
Smithas kilęs iš imigrantų šeimos Niujorke; savo politinę karjerą pradėjo vietos politikoje ir greitai susikūrė plataus etninių miesto gyventojų palaikymą. Jis išgarsėjo kaip praktikas, sugebančius pritraukti miestuose gyvenančių darbininkų, imigrantų ir katalikų balsus. Dėl šios atrankos bei ryšių su Tammany Hall jis tapo vienu iš svarbiausių Demokratų lyderių valstijoje.
Gubernatoriaus reformos
Kaip Niujorko gubernatorius Smithas vykdė reformų programą, kurios tikslas buvo modernizuoti valstijos administraciją ir pagerinti gyvenimo sąlygas miestų darbininkams. Jo veikla apėmė valstybės biudžeto tvarkymo stiprinimą, valstybės tarnybos profesionalizavimą ir darbo apsaugos priemonių plėtrą. Smithas taip pat skyrė dėmesio viešajai sveikatai, mokyklų gerinimui ir infrastruktūros projektams. Dėl savo miesto ir darbo klasių orientacijos jis tapo vienu iš to meto progresyvių Demokratų įkūnijimų.
1928 m. prezidento kampanija
1928 m. Smithas tapo pirmuoju didžiųjų partijų kandidatu, kuris buvo atvirai katalikas, kandidatavęs į prezidento postą. Jo kandidatūra pritraukė daug etninių ir miesto rinkėjų, tačiau susidūrė su stipria protestantiško Pietų ir vidurio vakarinio regiono opozicija. Dalis protestantų baiminosi, kad jo sprendimus nulems Vatikano įtaka; taip pat Smitho prieštaravimas prohibicijai atbaidė konservatyviau nusiteikusius rinkėjus. Šalyje tuo metu vyravo ekonominis pakilimas, ir galiausiai Smithas pralaimėjo respublikonui Herbertui Huveriui, kuris laimėjo įtikinamai.
Vėlesnė veikla ir konfliktai su Ruzveltu
Smithas vėl siekė partijos nominacijos 1932 m., tačiau ėmė dominuoti buvęs jo sąjungininkas Franklinas D. Ruzveltas, kuris galiausiai tapo Demokratų lyderiu ir prezidentu. Po Ruzvelto išrinkimo Smithas ėmėsi verslo reikalų Niujorke ir ilgainiui tapo vienu iš aktyvių Naujojo kurso kritikų — jis nepritarė daugeliui Ruzvelto siūlomų intervencinių ekonomikos sprendimų ir valstybės vaidmens plėtimo.
Popiežiaus pagerbimas ir mirtis
1939 m. Smithui buvo suteiktas garbingas popiežiaus titulas — jis paskirtas popiežiaus kamerdineriu (vienas aukščiausių popiežiaus pasauliečiams teikiamų apdovanojimų), šiandien žinomas kaip Jo Šventenybės džentelmentas. Smithas mirė Rokfelerio instituto ligoninėje 1944 m. spalio 4 d. nuo širdies smūgio, būdamas 70 metų; jo sveikatą silpnino ir asmeninė netektis — žmona mirė nuo vėžio likus maždaug penkiems mėnesiams iki jo mirties. Jis palaidotas Kalvarijos kapinėse.
Alas Smithas paliko reikšmingą pėdsaką JAV politikoje: jis suformavo miesto-etninių rinkėjų koaliciją, kuri vėliau tapo Demokratų bei Franklino D. Ruzvelto rinkimų pagrindu, ir atkreipė dėmesį į religijos ir etninių skirtumų vaidmenį nacionalinėje politikoje. Jo karjera rodo perėjimą nuo XIX a. politinių mašinų į modernesnę, masinę partinę politiką JAV.