Ivanas IV (Ivanas Baisusis) – Rusijos caras ir tironas

Ivanas IV (Ivanas Baisusis) – kontraversiškas Rusijos caras: nuo centrinių reformų ir ekspansijos į Sibirą iki opričninos žiaurumų ir Livonijos karo poveikio istorijai.

Ivanas IV Vasiljevičius (1530 m. rugpjūčio 25 d. – 1584 m. kovo 28 d.), anglų kalboje dažniau žinomas kaip Ivan the Terrible, buvo pirmasis oficialiai karūnuotas Rusijos caras (1547 m.) ir prieš tai – Maskvos didysis kunigaikštis. Jo rusiškas pravardės variantas Ivan Groznyj verčiamas įvairiai: žodis groznyj labiau reiškė „grėsmingas“, „baisus“ ar „baimingas“ (t. y. įspūdingas ir gąsdinantis), o ne vien tik „morališkai blogas“. Ivanas išgarsėjo tiek dėl valstybės centrizavimo ir teritorinių užkariavimų, tiek dėl žiaurių represijų ir savivalės – todėl istorijoje liko kaip ir valdovas, ir tironas.

Ankstyvieji metai ir karūnavimas

Ivanas tapo Maskvos didžiuoju kunigaikščiu būdamas vos trejų metų; regento vaidmenį tą laiką ėjo įvairios didikų grupės. 1547 m., būdamas 16–17 metų, jis buvo karūnuotas visos Rusios caru – tai simboliškai ir faktinė centrinės valdžios stiprinimo pradžia. Jauname amžiuje priimtos reformos ir iniciatyvos vėliau leido jam plėsti valstybės kontrolę ir naikinti senąjį bojarų įtakos balansą.

Reformos ir administracija

Ivano valdymo pradžioje buvo bandoma sutvarkyti teisę, administraciją ir kariuomenę. 1550 m. buvo priimtos tam tikros teisinės pataisos, stiprinusios centrinę valdžią, įsteigta nuolatinė kariuomenės dalis (vėliau – strelcai), sušauktas ir bažnytinis susirinkimas (Stoglavy Sobor) 1551 m., skatinusios tam tikrą bažnyčios vienovę. Taip pat jis skyrė didesnį dėmesį statyboms ir dvasiniams institutams – pavyzdžiui, tuomet buvo pastatyta ikoniška Šv. Vasilijaus katedra Maskvoje (statyta apie 1555–1561 m.).

Užkariavimai ir geografinė plėtra

Ivano valdymas pažymėtas svarbiais užkariavimais: 1552 m. buvo užimtas ir aneksuotas Kazanės chanatas, o 1556 m. – Astrachanės chanatas. Šie pergalės atvėrė kelią tolimesnei rusų ekspansijai į rytus ir leido intensyviau plėsti žemės valdą ir prekybinius ryšius. Vėliau, 1580–1584 m., užnugaryje rusų žemes į rytus nuo maskvos valdų dar labiau išplėtė Kazaniečio laivynai ir Kozakų žygiai; galiausiai Sibirą pradėjo prijungti vietiniai užkariautojai – tai žymi tolimesnę Rusijos išsiplėtimą į Aziją ir laivybos, kailių bei prekybos plėtrą į rytus (Sibirą).

Opričnina ir vidaus politika

1565–1572 m. įvestas administracinis-ir represinis režimas, vadinamas opričnina. Ivano idėja buvo atskirti tam tikras žemes ir turto dalis, kurias jis valdė tiesiogiai, kartu sudarydamas savo asmeninę karinę pajėgą – opričnikus. Opričninos tikslas buvo susilpninti bojarinų (didikų) įtaką, centralizuoti valdymą ir užtikrinti asmeninį lojalumą. Tuo pačiu metu šis režimas atvedė prie plataus masto konfiskacijų, areštų, kankinimų ir teismų be įprastinių procedūrų.

Teroras ir Novgorodo kruvinos represijos

1570 m. Ivano ir jo opričnikų žiauriosios akcijos pasiekė Novgorodą – miestą, kurio dalis ir elitas, Ivano akimis, galėjo būti nesąžiningi ar išdavikaujantys. Šių represijų metu žuvo daug civilių; istorikai skirtingai vertina aukų skaičių, bet visi pripažįsta, kad tai buvo viena iš labiausiai kraupių Ivano valdymo epizodų. Opričnina sukėlė ilgalaikį socialinį ir ekonominį sukrėtimą Rusijoje.

Užsienio politika ir karai

Ilgiausias Ivano karinis konfliktas buvo Livonijos karas (dažniausiai datuojamas 1558–1583 m.). Per šį karą Maskva siekė pasiekti prieigą prie Baltijos jūros, tačiau galiausiai prarado dalį Rytų Baltijos regiono įtakos, ir ilgalaikėje perspektyvoje Rusija nesugebėjo užsitikrinti stabilios prieigos prie jūros. Karas apsunkino šalies ekonomiką, bet tuo pat metu leido Ivanui suvaržyti vietinį diduomenės pasipriešinimą.

Ivano režimas taip pat konfliktavo su kryžiuočių palikuonimis Livonijoje ir vėliau susidūrė su Lenkijos–Lietuvos bei Švedijos interesais. Be to, jo valdymo metu buvo susidūrimų su Osmanųimperija (Turkija) ir totoriais (totorių) pietiniuose bei pietryčiuose frontuose.

Ekonomika, prekyba ir kultūra

Ivano valdymo metais Rusija pradėjo intensyviau plėtoti ryšius su Vakarų Europa. Jos prekeiviai bei derybos su Anglija – per Anglijos prekybininkų kompanijas – skatino prekybą ir diplomatiją; taip pat buvo atnaujinti komerciniai ryšiai su Vakarų Europos šalimis (Anglija ir įsteigė). Vienas reikšmingų kultūrinių žingsnių buvo įsteigta pirmoji spausdinimo įranga Rusijoje ir vykdytas knygų leidimas; garsusis pirmasis spausdintinis rusų leidinys „Apostolas“ (1564 m.) siejamas su spaustuvininko Ivano Fiodorovo vardu (spaustuvę).

Asmeninis gyvenimas, smurtas ir palikimas

Ivano asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas ir dažnai audringas. Jo pirmoji žmona, Anastazija Romanovna, mirė 1560 m.; jos netektis žymiai paveikė caro psichologinę būseną. Istorijoje užfiksuota, kad jo elgesys vėlesniais metais tapo vis nepastovesnis, o jo veiksmai – žiauresni ir impulsyvesni. Viena iš labiausiai pasmerktų istorijų – Ivano susimušimas su sūnumi ir įpėdiniu jaunuoju Ivanu 1581 m., per kurį caras, pagal tradicinį pasakojimą, užmušė savo sūnų. Tai paliko šalį be patikimo, stipraus įpėdinio: kitas sūnus Fiodoras (Feodoras) tapo caru, bet buvo silpnos sveikatos ir valdysenos, kas galų gale prisidėjo prie politinio ir dinastinio sukrėtimo periodo – vadinamo Neramumų laiku.

Istorikai ginčijasi dėl Ivano psichinės sveikatos priežasčių: kai kas siūlo diagnozes (pvz., bipolinis sutrikimas, psichozė ar kitokios ligos), kiti pabrėžia sudėtingas politines priežastis ir asmeninius praradimus. Taip pat yra hipotezių apie galimą susergamumą (pvz., syfilis), bet aiškaus konsensuso nėra – daug aspektų lieka neaiškūs.

Vertinimai ir istorinis reikšmingumas

Ivano IV palikimas yra prieštaringas: su vienos pusės, jis stipriai centralizavo valdžią, pradėjo Rusijos transformaciją iš daugybės atskirų kunigaikštystžių į labiau vieningą valstybę–imperiją su vienu galingu valdovu, užėmė svarbias teritorijas ir skatino kultūrinius pokyčius. Kartu jo valdymas lydimas plačių represijų, ekonominių sunkumų, skurdo ir politinių sukryžiavimų, kurie sudarė prielaidas vėlesniems destabilizacijos periodams. Jo asmenybės paradoksai – politinis talento ir žiaurumo derinys – ir toliau traukia istorikų, menininkų ir plačiosios visuomenės dėmesį.

Ivanas mirė 1584 m.; po jo mirties prasidėję politiniai konfliktai ir dinastinės problemos galiausiai atvedė prie ilgo ir sunkiai prognozuojamo Neramumų laiko Rusijoje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Ivanas Baisusis?

K: Kada jis gyveno?

Klausimas: Koks jo slapyvardis anglų kalba?

K: Ką šiame kontekste reiškia žodis "baisusis"?

K: Kokia jo rusiška pravardė?

K: Kaip jis tapo Rusijos caru?

Paieška pagal raidę