Luiza Elizabeta Burbonietė (Louise Élisabeth de Bourbon; 1693 m. lapkričio 22 d. – 1775 m. gegužės 27 d.) buvo viena reikšmingesnių XVIII a. Prancūzijos aukštuomenės moterų. Ji buvo Kondė princo Liudviko de Burbono ir jo žmonos Luizos Fransuazos Burbonietės duktė; pastaroji pati buvo nesantuokinė Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV ir madam de Montespan duktė. Todėl Luiza Elizabetė priklausė tiek kondė, tiek karališkiesiems šeimos tinklams ir užėmė aukštą vietą dvaro hierarchijoje.
Ji tapo Conti šeimos nare, ištekėjusi už Liudviko Armano de Burbono (Louis Armand de Bourbon), ir pagal santuoką įgijo Conti princesės titulą. Conti šeima buvo viena iš svarbių Prancūzijos didikų giminės šakų, todėl princesės statusas leido Luizei Elizabetai aktyviai dalyvauti dvaro reikalų bei politinių ir socialinių tinklų gyvenime.
Luiza Elizabetė žinoma ne tik kaip didikė ir dvaro figura, bet ir kaip rėmėja bei mecenatė. Ji yra siejama su madam de Pompadur pateikimu į Liudviko XV dvarą: istoriniuose pasakojimuose minima, kad Conti princesė prisidėjo prie jaunajai Jeanne‑Antoinette Poisson įžengimo į aukštąjį ratą, nors šio epizodo detalės kartais skirtingai aiškinamos. Tokios pažintys pabrėžia Luizos Elizabetos vaidmenį kaip dvaro tarpininkės ir įtakingos ponios.
Luiza Elizabetė taip pat yra žinoma kaip Hôtel de Brienne užsakove — rūmai Paryžiuje, kuriuos ji pastatė ir kurie vėliau tapo svarbia valstybinių institucijų būstine (dabartinė Prancūzijos gynybos ministerija). Šis architektūrinis projektas iliustruoja jos skonį ir finansines galimybes investuoti į reprezentacinius rūmus bei kultūrinius projektus.
Be to, Luiza Elizabetė buvo savarankiška Etampės kunigaikštienė — titulą ji paveldėjo po tetos Marijos Anos de Burbon mirties. Tokia paveldima teisė suteikė jai savarankiškesnį statusą ir papildomų pajamų šaltinį, o tai savo ruožtu stiprino jos padėtį tiek asmeniniame, tiek politiniame lygmenyje.
Luiza Elizabetė mirė 1775 m. gegužės 27 d., palikdama išskirtinį paveldą: savo vaidmenį Prancūzijos dvaro gyvenime, architektūrinį palikimą Hôtel de Brienne pavidalu ir socialinius tinklus, kurie prisidėjo prie kai kurių XVIII a. Prancūzijos kultūros ir politikos poslinkių. Ji dažnai minima kaip pavyzdys didikės, gebėjusios sujungti titulus, paveldą ir aktyvią poziciją dvaro gyvenime.