Edmundas Brisco Fordas (1901–1988) — britų ekologinės genetikos pionierius

Edmundas Brisco Fordas — britų ekologinės genetikos pionierius, tyręs natūralios atrankos vaidmenį ir drugelių genetiką; Darvino medalis (1954) ir UNESCO apdovanojimas.

Edmundas Brisco Fordas FRS (1901 m. balandžio 23 d. - 1988 m. sausio 2 d.) - britų ekologinės genetikos mokslininkas. Jis buvo lyderis tarp tų britų biologų, kurie tyrinėjo natūralios atrankos vaidmenį gamtoje. Dar būdamas moksleivis Fordas susidomėjo lepidoptera - vabzdžių grupe, kuriai priklauso drugeliai ir kandys. Jis pradėjo tyrinėti natūralių populiacijų genetiką ir sukūrė ekologinės genetikos sritį. 1954 m. Fordas buvo apdovanotas Karališkosios draugijos Darvino medaliu. Vėliau, 1968 m., jis buvo apdovanotas UNESCO Kalingos premija už mokslo populiarinimą.

Mokslinė veikla ir požiūris

Fordas buvo vienas pirmųjų biologų, sistemingai derinusių lauko stebėjimus su genetikos principais. Jis ypatingą dėmesį skyrė fenotipinei ir genotipinei kintamumui natūraliose populiacijose, ypač vabzdžių grupėse, ir aiškino, kaip natūrali atranka formuoja dažnius bei polimorfizmus. Jo tyrimai parodė, kad daugeliui matomų kintamumų gamtoje galima priskirti adaptacines priežastis — tai padėjo sustiprinti, patikslinti ir pritaikyti evoliucijos teoriją lauko sąlygomis.

Pagrindiniai tyrimų pavyzdžiai

• Detalių studijų serijos apie fenotipinį polimorfizmą lepidopterose: Fordas renka duomenis apie dažnius, paveldimumą ir selekcijos intensyvumą natūraliose populiacijose.
• Melanizmas ir kamufliažas: jo darbai su tamsėjančiais drugelių bei kandžių formomis (pvz., plačiai žinomas Biston betularia — „sąnarinio“ drugelio) parodė, kaip aplinkos pokyčiai ir selekcija gali greitai keisti populiacijų sudėtį.
• Metodologinės naujovės: Fordas plėtojo lauko eksperimentus, nuoseklų populiacijų stebėjimą ir statistinę analizę, taip sujungdamas ekologiją ir klasikinius genetikos principus.

Raštai ir švietimas

Fordas parašė kelis reikšmingus tekstus, kuriais siekė supažindinti plačiąją visuomenę ir specialistus su ekologinės genetikos idėjomis. Jo darbai padėjo formuoti kartų mokslininkų požiūrį į tai, kaip tirti ir interpretuoti kintamumą gamtoje. Be mokslinių straipsnių, jis aktyviai dalyvavo mokslo populiarinimo veikloje, už ką ir buvo įvertintas Kalingos premija.

Įtaka ir palikimas

Edmundo Brisco Fordo įtaka šiuolaikinei populiacinės genetikos ir evoliucijos biologijos raidai yra didelė. Jis:

• įkūrė ir konsolidavo ekologinės genetikos kryptį, kuri jungia lauko ekologiją su paveldimumo tyrimais;
• parodė, kad natūrali atranka yra pagrindinis daugumos matomų adaptacijų variklis gamtoje;
• paskatino griežtą lauko duomenų rinkimą ir jų kiekybinę analizę, kuri tapo norma vėlesniems evoliucijos tyrimams;
• paveikė mokslininkų kartas, tarp jų ir tuos, kurie vėliau kūrė populiarių genetikos ir evoliucijos teorijų interpretacijas bei taikymus gamtos išsaugojimui.

Apdovanojimai ir pripažinimas

Be minėto Darvino medalio ir UNESCO Kalingos premijos, Fordo darbas pelnė plačiai pripažinimą akademinėje bendruomenėje ir visuomenėje. Jo vardas dažnai minimas kalbant apie ekologinės genetikos ištakas ir lauko evoliucijos tyrimų plėtrą.

Santrauka: Edmundas Brisco Fordas buvo vienas kertinių XX a. biologų, kurie parodė, kaip paveldimumas ir natūrali atranka veikia realias populiacijas. Jo kruopštūs lauko tyrimai, metodologinis griežtumas ir viešas mokslo populiarinimas padėjo įtvirtinti ekologinės genetikos discipliną ir paliko ilgalaikį pėdsaką evoliucijos moksluose.

Karjera

Specializavosi genetikos srityje, 1939 m. buvo paskirtas Oksfordo universiteto genetikos dėstytoju, 1952-1969 m. buvo Genetikos laboratorijos direktorius, 1963-1969 m. - ekologinės genetikos profesorius. Fordas buvo vienas pirmųjų mokslininkų, išrinktų Visų sielų koledžo nariu nuo XVII a.

Fordas ilgai bendradarbiavo su R. A. Fišeriu. Tuo metu, kai Fordas sukūrė savo oficialų genetinio polimorfizmo apibrėžimą, Fišeris jau buvo pripratęs prie didelių atrankos verčių gamtoje. Didžiausią įspūdį jam padarė tai, kad polimorfizmas slepia galingas atrankos jėgas (kaip pavyzdį Fordas pateikė žmogaus kraujo grupes). Kaip ir Fišeris, jis tęsė natūraliosios atrankos ir genetinio dreifo diskusiją su Sevaliu Raitu (Sewall Wright), kuris, Fordo nuomone, per daug dėmesio skyrė genetiniam dreifui. Būtent dėl Fordo ir jo paties darbų Dobžanskis savo garsiojo teksto trečiajame leidime pakeitė akcentą iš dreifo į atranką.

Fordas prognozavo, kad žmonių kraujo grupių polimorfizmai gali išlikti populiacijoje, apsaugodami nuo tam tikrų ligų. Praėjus šešeriems metams po šios prognozės buvo nustatyta, kad taip ir yra, be to, heterozigotų pranašumas buvo galutinai nustatytas atlikus AB x AB kryžminimo tyrimą. Jo opus magnum buvo "Ekologinė genetika", išleista keturiais leidimais ir turėjusi didelę įtaką. Jis padėjo pagrindus vėlesniems šios srities tyrimams ir buvo pakviestas kaip konsultantas padėti įsteigti panašias tyrimų grupes keliose kitose šalyse.

Iš daugybės Fordo leidinių bene didžiausią pasisekimą turėjo pirmoji "Naujojo gamtininko" serijos knyga "Drugeliai". 1955 m. Fordas taip pat parašė tos pačios serijos knygą "Motinos" (Moths), ir jis yra vienas iš nedaugelio autorių, parašiusių daugiau nei vieną šios serijos knygą.

Ekologinė genetika

E. B. Fordas daug metų dirbo genetinio polimorfizmo srityje. Polimorfizmas natūraliose populiacijose yra dažnas reiškinys; svarbiausias bruožas yra dviejų ar daugiau nutrūkstamų rūšies formų buvimas kartu, esant tam tikrai pusiausvyrai. Kol kiekvienos formos proporcijos yra didesnės už mutacijų dažnį, tol priežastis turi būti atranka. Dar 1930 m. Fišeris aptarė situaciją, kai, esant aleliams viename lokuse, heterozigotas yra gyvybingesnis už homozigotą. Tai tipiškas genetinis mechanizmas, sukeliantis tokio tipo polimorfizmą. Šis darbas apima lauko tyrimų, taksonomijos ir laboratorinės genetikos sintezę.

Callimorpha dominula morpha typica su išskleistais sparnais. Šios rūšies polimorfizmą daugelį metų tyrinėjo Fordas. Raudoni su juodais užpakaliniais sparnais, atsiskleidžiantys skrydžio metu, įspėja apie jos nuodingą skonį. Priekiniai sparnai yra kriptiniai, ramybės metu dengiantys užpakalinius sparnus. Čia ant žmogaus rankos užkritusi kandis ilsisi, bet yra budri, o priekinius sparnus atlenkė į priekį, kad išryškėtų įspėjamasis blyksnis.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo E. B. Fordas?

K: Kokia buvo Fordo kompetencijos sritis?

K: Kas sukėlė Fordo mokslinį susidomėjimą?

K: Ar Fordas gavo kokių nors reikšmingų mokslinių apdovanojimų?

K: Kas yra Darvino medalis?

K: Kas yra Kalingos premija?

K: Kas yra ekologinė genetika?

Paieška pagal raidę