Džonas Džozefas "Juodasis Džekas" Peršingas (1860 m. rugsėjo 13 d. – 1948 m. liepos 15 d.) buvo Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės generolas, plačiai žinomas kaip Amerikos ekspedicinių pajėgų (AEF) vadas Pirmojo pasaulinio karo metu. Peršingas yra vienintelis asmuo, kuriam dar esant gyvam buvo suteiktas aukščiausias kada nors turėtas Jungtinių Valstijų kariuomenės laipsnis – armijų generolo titulas. (1976 m. atgaline data priimtu Kongreso potvarkiu Džordžui Vašingtonui buvo suteiktas toks pat rangas, bet su didesniu stažu). Peršingui taip pat buvo priskirtas pirmasis Jungtinių Valstijų karininko tarnybos numeris (O-1). Vėlesnės kartos JAV karo vadovai, ypač Antrojo pasaulinio karo metu Europoje tarnavę generolai, jį laikė savo mokytoju. Tarp jų yra Džordžas Maršalas (George C. Marshall), Dvaitas Eizenhaueris (Dwight D. Eisenhower), Omaras Bredlis (Omar N. Bradley) ir Džordžas Pattonas (George S. Patton).
Ankstyvasis gyvenimas ir karjera
Peršingas gimė Laclede grafystėje, Misūrio valstijoje (JAV). Baigęs United States Military Academy (West Point) 1886 m., jis tarnavo Indijos kovose, kur vadovavo 10-ajam kavalerijos pulkui – vienam iš garsųjų "Buffalo Soldiers" juodaodžių pulkų. Būtent dėl tarnybos su 10-uoju kavalerijos pulku jam prigijo pravardė „Juodasis Džekas“ (Black Jack). Vėliau Peršingas dalyvavo ir kitose JAV karo operacijose: Ispanijos–Amerikos kare, Filipinų sukilimų malšinime, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 1916–1917 m. vadovavo JAV ultimatinei ekspedicijai į Meksiką ieškant Pancho Villa.
Pirmasis pasaulinis karas ir Amerikos ekspedicinės pajėgos
Paskirtas Amerikos ekspedicinių pajėgų (AEF) vadu 1917 m., Peršingas ryžtingai reikalavo, kad amerikiečių daliniai veiktų kaip atskira, savarankiška jėga, o ne būtų išskaidomi ir naudojami kaip papildymas Europos sąjungininkams. Jo pastangomis AEF buvo greitai išplėtotos organizacinės struktūros, mokymai ir tiekimo grandinės. Peršingo vadovaujama amerikiečių armija dalyvavo lemiamose kovose, tarp jų – Meuse–Argonne ofensyvoje, prisidėjusioje prie karo pabaigos. Peršingas siekė aukštų standartų disciplinai ir karinėje taktikoje, skatino modernių karinių logistikos ir mobilumo sprendimų taikymą.
Vėlesnė tarnyba ir palikimas
Po karo Peršingas 1921–1924 m. ėjo JAV kariuomenės štabo vadovo (Chief of Staff) pareigas. Pasitraukęs iš aktyvios tarnybos, jis išliko svarbiu patarėju kariuomenės klausimais. Peršingas mirė 1948 m. ir palaidotas Arlingtono nacionalinėse kapinėse. Jo palikimas apima ne tik karo vadovavimo pavyzdį, bet ir karinę organizaciją bei mokymo sistemas, kurias jis diegė: daug vėlesnių JAV vadų – tarp jų minėti Maršalas, Eizenhaueris, Bredlis ir Pattonas – pripažino Peršingo įtaką jų karinei formacijai ir strateginiam mąstymui.
Apdovanojimai ir atminimas
Peršingas buvo apdovanotas daugybe JAV ir užsienio ordinais ir medalių už savo tarnybą ir vadovavimą. Jo vardu pavadintos įvairios lauko vietos, kariniai vienetai ir organizacijos; taip pat išliko istoriniai tyrimai, prisimenantys jo indėlį į XX a. karinės organizacijos raidą. Jo karinė karjera dažnai analizuojama dėl principingo požiūrio į kariuomenės discipliną, autonomijos užtikrinimą ir plačių logistinių pastangų, reikalingų moderniam karininkui vadovauti didelėms ekspedicinėms pajėgoms.
