Artemia (sūdytosios krevetės) – apibrėžimas, biologija ir ypatybės
Sužinokite apie Artemia (sūdytąsias krevetes): jų biologiją, adaptacijas sūriuose vandenyse, kvėpavimą, hemoglobiną, dydį ir ekologinę reikšmę.
Sūdytosios krevetės – tai mažos krevetės, gyvenančios sūriame vandenyje. Šios krevetės priklauso gentiai Artemia, kuri yra vandens vėžiagyvių gentis, kuri evoliuciškai mažai pasikeitė nuo triaso periodo (išoriškai). Jas dažniausiai galima rasti sūrumą mėgstančiuose tvenkiniuose ir pelkėse, gėlavandenėse sąlygose jos ilgai neišgyvena. Artemijos išvengia daugumos plėšrūnų, pavyzdžiui žuvų, nes gyvena labai sūriuose vandenyse. Daugeliui rūšių toleruojamas druskingumas prasideda nuo maždaug 25 dalių iš tūkstančio (25 ‰), o optimalus intervalas dažnai būna apie 100–150 dalių iš tūkstančio (100–150 ‰), priklausomai nuo populiacijos ir aplinkos sąlygų. Krevetės paprastai užauga iki maždaug 1 cm ilgio, o patelės dažnai būna didesnės už patinus.
Biologija ir morfologija
Sūrinių krevečių kūnas skirstomas į galvą, krūtinę ir pilvą. Visą kūną dengia kietas egzoskeletas, sudarytas iš chitino, po kuriuo yra raumenys. Galvoje yra junginės akys ir pora antenų, kurios padeda jausti aplinką. Krūtinėje yra daug plokščiomis kojytėmis (phyllopodijos) — jos atlieka tiek judėjimo, tiek kvėpavimo ir maisto surinkimo funkcijas. Pilve yra uodegos ventiliatorius, kurio judesiai padeda greitai nuplaukti atgal.
Fiziologija: kvėpavimas, kraujotaka ir osmoreguliacija
Sūrinių krevečių kraujotakos ir kvėpavimo sistemos veikia kartu. Deguonis gaunamas per žiaunas, esančias ant kojų, o kraujas perneša deguonį po kūną. Širdis pumpuoja kraują per atvirą kraujagyslių sistemą. Artemijų kraujyje randamas baltymas hemoglobinas, kuris pagerina deguonies pernašą esant mažam deguonies kiekiui vandenyje — tai naudinga gyventojams labai sūriose, mažai aeruojamose terpėse. Druskos, vandens ir anglies dioksido perteklius šalina žiaunos ir kitos egzokrininės liaukos (pvz., antenalinės liaukos), kurios atlieka osmoreguliacijos funkcijas.
Gyvenimo ciklas ir dauginimasis
Artemijos turi kelių stadijų gyvenimo ciklą: iš kiaušinio išsirita nauplio stadija (nauplius), kuri dauginasi ir keliais pereinamaisiais metamorfozių etapais virsta suaugusia krevele. Kai kurių populiacijų patelės gali daugintis partenogenezės būdu (bespermiškai), kai kitos poruojasi ir dauginasi seksualiai — tai priklauso nuo rūšies ir aplinkos sąlygų. Artemijų kiaušiniai gali būti dedami kaip gyvi jaunikliai arba kaip dormantiški „cistai“ (sausieji, dormancijos būsenoje esantys embrionai), kurie atlaiko išdžiūvimą, drėgmės trūkumą, didelę druskingumą ir net ekstremalias temperatūras. Šie cistai gali būti išsaugomi ilgam laikui ir vėl užakti nuleidus į tinkamas sąlygas.
Mityba ir ekologinė reikšmė
Artemijos yra filtratoriai ir minta mikroskopiniais dumblių grūdais, detritu ir smulkiomis organinėmis dalelėmis. Dėl savo gausos jas mėgsta valgyti paukščiai (pvz., flamingai), kiti bestuburiai ir kai kurių tipų žuvys — tai svarbi ekosistemos dalis sūrių ežerų tinklų maisto grandinėse. Dėl didelio gebėjimo toleruoti druskingumą jos užima nišą, kurioje mažai konkurentų ir plėšrūnų.
Naudojimas akvakultūroje ir žmogaus veikloje
Artemijų cistai ir naupliai plačiai naudojami akvakultūroje kaip pradinis ėdalas žuvų ir kitiems jūros organizmams. Cistų atsparumas ir ilgalaikė saugojimo galimybė daro jas patogiu komerciniu produktu — prieš panaudojimą cistos paprastai inkubuojamos tinkamame druskingume, temperatūroje ir aeracijoje, kad išsiritų maži naupliai. Jos taip pat naudojamos mokslo tyrimuose kaip modelinis organizmas, studijuojant ekologiją, toksikologiją ir vystymąsi.
Kultivavimas namuose (trumpos gairės)
- Jei norite užauginti cistas, laikykite jas sausoje, vėsioje vietoje iki inkubacijos.
- Inkubacijai įprastai naudojamas vidutinis druskingumas (pvz., ~20–40 ‰), šilta temperatūra (apie 20–30 °C), apšvietimas ir aeracija – taip gerinama privalgių išsiritimo tikimybė.
- Jei auginate suaugusias Artemijas, prisitaikykite druskingumą prie konkrečios populiacijos reikalavimų; kai kurios rūšys geriau auga aukštesniame druskingume (100–150 ‰), kitos toleruoja mažiau.
Grėsmės ir apsauga
Nors Artemijos dažnai gyvena atokiose sūrių ežerų ekosistemose, jų populiacijas gali paveikti vandens telkinių melioracija, tarša, invazinės rūšys, vandens lygio pokyčiai ir klimato kaita. Saugant sūrių ežerų buveines ir atsakingai valdomą akvakultūrą, galima išsaugoti tiek natūralias Artemijų populiacijas, tiek jų komercinį naudojimą.
Santrauka: Sūdytosios krevetės (Artemia) yra mažos, sūrumui prisitaikiusios vėžiagyvių genties atstovės, turinčios ypatingas fiziologines savybes (pvz., hemoglobiną ir osmoreguliacines liaukas), unikalų gyvenimo ciklą su atspariais cistais bei didelę ekologinę ir ekonominę reikšmę akvakultūrai.
Artemia salina
Reprodukcija
Patinai skiriasi nuo patelių tuo, kad jų antrosios antenos padidintos ir paverstos poravimosi metu naudojamais suspaudimo organais.
Suaugusios sūrinių krevečių patelės ovuliaciją atlieka maždaug kas 140 valandų. Esant palankioms sąlygoms, sūdytųjų krevečių patelės gali dėti kiaušinėlius, kurie beveik iš karto išsirita. Tačiau esant ekstremalioms sąlygoms, pavyzdžiui, mažam deguonies kiekiui arba didesniam nei 150 ‰ druskingumui, sūdytųjų krevečių patelės kiaušinėlius deda cistose. Jie yra metaboliškai neaktyvūs ir gali išlikti visiškoje stazėje dvejus metus sausoje aplinkoje be deguonies, net esant žemesnei nei užšalimo temperatūrai. Cistose sūdytųjų krevečių kiaušinėliai išgyvena skysto oro temperatūroje (-190 °C arba -310 °F), o nedidelė dalis jų iki dviejų valandų išsilaiko aukštesnėje nei virimo temperatūroje (105 °C arba 221 °F). Patekę į įprastą sūrų vandenį, kiaušiniai išsirita per kelias valandas. Pirmą kartą išsiritusios nauplijų lervos yra mažesnės nei 0,4 mm ilgio. Sūdytųjų krevečių biologinis gyvenimo ciklas trunka vienerius metus
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra sūdytos krevetės?
A: Sūdytos krevetės - tai mažos krevetės, gyvenančios sūriame vandenyje. Jos priklauso Artemia genčiai, kuri nuo triaso periodo nedaug tepasikeitė.
K: Kur galima rasti sūdomųjų krevečių?
A: Sūriakakčių dažnai galima rasti sūraus vandens tvenkiniuose ir pelkėse, tačiau jos negali ilgai išgyventi gėlame vandenyje.
K: Kokį druskingumo lygį mėgsta sūdytosios krevetės?
A.: Optimalus druskingumo lygis artemijoms yra 100-150 tūkstančių dalių.
K: Kokio dydžio užauga sūrinės krevetės?
A: Sūrinės krevetės paprastai užauga iki maždaug vieno centimetro ilgio, o patelės būna didesnės už patinus.
K: Kaip veikia sūdytųjų krevečių kraujotakos ir kvėpavimo sistemos?
A: Sūdytųjų krevečių kraujotakos ir kvėpavimo sistemos veikia kartu, kad iš organizmo pašalintų papildomą druską ir paskirstytų deguonį po visą kūną. Deguonis patenka per žiaunas ant kojų, o druskos, vandens ir anglies dioksido perteklius išsiurbiamas per egzokrinines liaukas.
K: Kas sudaro sūdytųjų krevečių kūno sandarą?
A: Sūrinių krevečių kūną sudaro galva, krūtinės ląsta ir pilvas, kuriuos dengia iš chitino pagamintas egzoskeletas. Šio egzoskeleto viduje yra raumenys, kurie leidžia joms judėti mušant uodegą arba nuolat judant kojomis išilgai kūno.
K: Kaip hemoglobinas padeda sūriajai krevetei išgyventi sūriame vandenyje?
A: Hemoglobinas yra sūriaakių krevečių kraujyje esantis baltymas, kuris padeda efektyviau pernešti deguonį po kūną net tada, kai dėl didelio druskingumo aplinkoje deguonies kiekis yra mažas.
Ieškoti