Buenos Airių konvencija (1910): tarptautinė autorių teisių sutartis
Sužinokite apie 1910 m. Buenos Airių konvenciją — tarptautinę autorių teisių sutartį, jos nuostatas, parašo reikalavimus ir poveikį autorių teisėms.
Buenos Airių konvencija (arba Literatūros ir meno autorių teisių konvencija) yra tarptautinė autorių teisių sutartis. Ji buvo pasirašyta 1910 m. rugpjūčio 11 d. Buenos Airėse. Ją pasirašiusios šalys susitarė gerbti kitų šalių autorių teises. Kad dokumentui būtų taikoma ši konvencija, jo autorių teisių deklaracijoje turi būti vartojama tinkama formuluotė. Dažnai vartojama frazė "Visos teisės saugomos" (ispanų k: Todos los derechos reservados, portugalų kalba: "Todos los derechos reservados": Todos os direitos reservados). Tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo reikalaujama nurodyti tik rašytojo vardą ir kūrinio išleidimo metus.
Buenos Airių konvenciją pasirašė šios šalys:
- Argentina
- Bolivija
- Brazilija
- Čilė
- Kolumbija
- Kosta Rika
- Kuba
- Dominikos Respublika
- Ekvadoras
- El Salvadoras
- Gvatemala
- Haitis
- Hondūras
- Meksika
- Nikaragva
- Panama
- Paragvajus
- Peru
- Urugvajus
- Venesuela
Svarbiausios nuostatos
- Formalus apsaugos ženklas. Konvencija reikalavo, kad autoriaus teisės būtų nurodytos konkrečia forma (pvz., „Visos teisės saugomos“ arba vietine kalba). Be tokio nurodymo kitoje konvencijoje dalyvaujančioje šalyje apsauga galėjo būti neįgyvendinta.
- Reciproka apsauga. Pasirašiusiųjų šalių piliečių kūriniai turėjo būti saugomi kitose pasirašiusiose šalyse pagal tą pačią apsaugos rūšį ir mastą, kaip vietinių autorių kūriniai.
- Taikymo sritis. Konvencijos nuostatos galiojo literatūros ir meno kūriniams — spausdintiems darbams, muzikai, menui ir pan.
- Išimtys ir specialūs reikalavimai. Konvencija leido tam tikras išimtis ir nustatė reikalavimus, kurių reikia laikytis, norint teisiškai užtikrinti apsaugą pasirašiusiose valstybėse (pvz., autorinės nuorodos, leidimo metai).
Istorinis ir teisinis kontekstas
Buenos Airių konvencija atsirado tuo metu, kai šalyse dar dominuodavo nacionaliniai autorių teisių režimai, o tarptautinė harmonizacija buvo tik pradinė. Ji buvo svarbi žingsnis siekiant užtikrinti kultūrinių mainų ir leidybos apsaugą Amerikos valstybių mastu. Vis dėlto konvencijos požiūris, reikalaujantis formalaus apsaugos ženklo, skyrėsi nuo vėlesnės Berne konvencijos principų, kuri atsisakė tokio formalizmo ir rėmėsi automatinės apsaugos principu.
Ryšys su Berne konvencija ir vėlesniais susitarimais
Nors Buenos Airių konvencija išliko reikšminga regioninei teisenei, daug šalių vėliau prisijungė prie Berne konvencijos arba atnaujino savo nacionalinius įstatymus pagal Berne nustatytus principus. Berne konvencija numato automatinę apsaugą be specialių formalumų, todėl ten, kur galioja Berne nuostatos, Buenos Airių reikalavimas dėl apsaugos ženklo tapo nebepagrindinis. Nepaisant to, istoriniu požiūriu Buenos Airių konvencija prisidėjo prie regioninio teisinio bendradarbiavimo ir padėjo sukurti sąlygas platesniam tarptautiniam autorių teisių apsaugos pripažinimui.
Praktiniai patarimai autoriams ir leidėjams
- Jei planuojate platinti kūrinį šalyse, kurios anksčiau buvo Buenos Airių konvencijos dalyvės, verta patikrinti, ar konkrečioje šalyje vis dar taikomi konvencijos reikalavimai arba ar šalis yra prisijungusi prie Berne.
- Norint išvengti abejonių dėl apsaugos užsienyje, rekomenduojama aiškiai nurodyti autoriaus vardą ir leidimo metus, o taip pat vartoti bendrinę frazę „Visos teisės saugomos“ arba jos vertimą į atitinkamą kalbą.
- Teisiniais klausimais geriausia kreiptis į teisės specialistą, turintį patirties tarptautinėje autorių teisių srityje.
Išvados
Buenos Airių konvencija (1910) buvo svarbus regioninis susitarimas, padėjęs užtikrinti literatūros ir meno autorių teises Amerikos valstybėse tuo laikotarpiu. Jos reikalavimai dėl apsaugos ženklo skyrėsi nuo vėlesnių tarptautinių normų, tačiau konvencija prisidėjo prie autorių teisių harmonizacijos ir tarptautinio pripažinimo augimo. Daugelyje šalių šios nuostatos buvo pakeistos arba papildytos prisijungiant prie platesnių tarptautinių konvencijų, pvz., Berne konvencijos.

Buenos Airių konvenciją pasirašiusios šalys pažymėtos mėlynai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Buenos Airių konvencija?
A: Buenos Airių konvencija yra tarptautinė autorių teisių sutartis.
K: Kada buvo pasirašyta Buenos Airių konvencija?
A: Buenos Airių konvencija buvo pasirašyta 1910 m. rugpjūčio 11 d.
K.: Ką susitarė daryti Buenos Airių konvenciją pasirašiusios šalys?
A: Buenos Airių konvenciją pasirašiusios šalys susitarė gerbti kitų ją pasirašiusių šalių autorių teises.
K: Kokių reikalavimų reikia laikytis, kad dokumentui būtų taikoma Buenos Airių konvencija?
A: Kad dokumentui būtų taikoma Buenos Airių konvencija, jo autorių teisių deklaracijoje turi būti naudojama tinkama formuluotė.
K: Koks bendras Buenos Airių konvencijos autorių teisių pareiškimas naudojamas Buenos Airių konvencijoje?
A.: Buenos Airių konvencijos autorių teisių pareiškimas paprastai yra toks: "Visos teisės saugomos" (ispanų k: Todos los derechos reservados, portugališkai: "Todos los derechos reservados" (liet: Todos os direitos reservados).
K.: Kuo skiriasi Jungtinių Valstijų autorių teisių reikalavimas ir Buenos Airių konvencijos reikalavimas?
A: Jungtinėse Valstijose reikalaujama nurodyti tik rašytojo pavardę ir kūrinio išleidimo metus, o Buenos Airių konvencijoje reikalaujama tinkamai suformuluoti autorių teisių deklaraciją.
K: Kurios šalys pasirašė Buenos Airių konvenciją?
Atsakymas: Buenos Airių konvenciją pasirašiusios šalys nebuvo išvardytos.
Ieškoti