Vaikų darbo pataisa

Tekstas

1
skirsnisKongresas turi teisę apriboti, reguliuoti ir uždrausti jaunesnių nei aštuoniolikos metų asmenų
darbą.

2
skirsnisŠis straipsnis nepažeidžia kelių valstijų galių, išskyrus tai, kad valstijų įstatymų galiojimas sustabdomas tiek, kiek būtina Kongreso priimtiems teisės aktams įgyvendinti.

Pagrindinė informacija

1916 m. Keatingo-Oweno aktu Kongresas bandė kontroliuoti tarpvalstybinę prekybą prekėmis, kurias gamina jaunesni nei 14 arba 16 metų (priklausomai nuo darbo pobūdžio) darbuotojai. Aukščiausiasis Teismas byloje Hammer v. Dagenhart (1918 m.) šį įstatymą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Vėliau tais pačiais metais Kongresas bandė apmokestinti įmones, kuriose dirba jaunesni nei 14 arba 16 metų (vėlgi priklausomai nuo darbo pobūdžio) darbuotojai, tačiau Aukščiausiasis Teismas panaikino šį įstatymą byloje Bailey v. Drexel Furniture. Tapo akivaizdu, kad norint įveikti Teismo prieštaravimus tokiam teisės aktui, reikės konstitucinės pataisos.

Įstatymų leidybos istorija

Šią pataisą 1924 m. balandžio 26 d. 68-ajame Kongrese pasiūlė Ohajo respublikonų kongresmenas Israelis Moore'as Fosteris, pateikdamas bendrą Atstovų Rūmų rezoliuciją Nr. 184. Siūlomos pataisos tekstas skambėjo taip:

1924 m. balandžio 26 d. Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmai priėmė bendrą rezoliuciją Nr. 184, už kurią balsavo 297 nariai, 69 - prieš, 2 - nedalyvavo, 64 - nebalsavo. Po to, 1924 m. birželio 2 d., ją priėmė Senatas: už ją balsavo 61 narys, 23 - prieš, 12 - nebalsavo. Taip siūloma Konstitucijos pataisa buvo pateikta valstijų įstatymų leidėjams ratifikuoti pagal Konstitucijos V straipsnį.

Ratifikavimo istorija

Kongresui pritarus, siūloma pataisa buvo išsiųsta ratifikuoti valstijų įstatymų leidėjams. Ją ratifikavo šios valstijos:

1. Arkanzasas - 1924 m. birželio 28 d.
2. Kalifornija - 1925 m. sausio 8 d.
3. Arizona - 1925 m. sausio 29 d.
4. Viskonsinas - 1925 m. vasario 25 d.
5. Montana - 1927 m. vasario 11 d.
6. Koloradas - 1931 m. balandžio 28 d.
7. Oregonas - 1933 m. sausio 31 d.
8. Vašingtonas - 1933 m. vasario 3 d.
9. Šiaurės Dakota - 1933 m. kovo 4 d. (po to, kai 1925 m. sausio 28 d. atmetė valstijos Senatas)
10. Ohajas - 1933 m. kovo 22 d.
11. Mičiganas - 1933 m. gegužės 10 d.
12. Naujasis Hampšyras - 1933 m. gegužės 17 d. (po atmetimo - 1925 m. kovo 18 d.)
13. Naujasis Džersis - 1933 m. birželio 12 d.
14. Ilinojus - 1933 m. birželio 30 d.
15. Oklahoma - 1933 m. liepos 5 d.
16. Ajova - 1933 m. gruodžio 5 d. (po to, kai 1925 m. kovo 11 d. buvo atmesti valstijos rūmai)
17. Vakarų Virdžinija - 1933 m. gruodžio 12 d.
18. Minesota - 1933 m. gruodžio 14 d. (po atmetimo - 1925 m. balandžio 14 d.)
19. Meinas - 1933 m. gruodžio 16 d. (po atmetimo - 1925 m. balandžio 10 d.)
20. Pensilvanija - 1933 m. gruodžio 21 d. (po atmetimo - 1925 m. balandžio 16 d.)
21. Vajomingas - 1935 m. sausio 31 d.
22. Juta - 1935 m. vasario 5 d. (po atmetimo - 1925 m. vasario 4 d.)
23. Aidaho - 1935 m. vasario 7 d. (po to, kai 1925 m. vasario 7 d. buvo atmesti valstijos rūmai)
24. Indiana - 1935 m. vasario 8 d. (po to, kai 1925 m. vasario 5 d. atmetė valstijos Senatas, o 1925 m. kovo 5 d. - valstijos Rūmai)
25. Kentukyje - 1937 m. sausio 13 d. (po atmetimo - 1926 m. kovo 24 d.)
26. Nevada - 1937 m. sausio 29 d.
27. Naujoji Meksika - 1937 m. vasario 12 d. (po atmetimo - 1935 m.)
28. Kanzasas - 1937 m. vasario 25 d. (po atmetimo - 1925 m. sausio 30 d.) nė viena kita valstija neratifikavo vaikų darbo pataisos.

Kitų penkiolikos valstijų įstatymų leidėjai atmetė vaikų darbo pataisą ir jos neratifikavo: Konektikutas (1925 m.), Delaveras (1925 m.), Florida (1925 m.), Džordžija (1924 m.), Luiziana (1924 m.), Merilandas (1927 m.), Masačusetsas (1925 m.), Misūris (1925 m.), Šiaurės Karolina (1924 m.), Pietų Karolina (1925 m.), Pietų Dakota (1925, 1933 ir 1937 m.), Tenesis (1925 m.), Teksasas (1925 m.), Vermontas (1925 m.) ir Virdžinija (1926 m.). Nors valstijų įstatymų leidžiamųjų organų veiksmas "atmesti" siūlomą konstitucinę pataisą neturi teisinio pripažinimo, toks veiksmas turi politinių pasekmių.

1924 m. iš 48 Sąjungos valstijų penkios nesiėmė jokių veiksmų dėl šios pataisos: Alabama, Misisipė, Nebraska, Niujorkas ir Rodo sala. To nepadarė ir 1959 m. valstijomis tapusios Aliaska ir Havajai. Kadangi dabar Sąjungoje yra 50 valstijų, pataisa negali tapti įstatymu, jei jos neratifikuos 38 valstijos (papildomai 10), nors kai ji buvo pateikta valstijoms, pakako 36 ratifikacijų.

Šablonas:Legendos lentelė

Teisminė istorija

Jei vaikų darbo pataisą kada nors ratifikuotų reikiamas JAV valstijų įstatymų leidžiamųjų organų skaičius, Jungtinių Valstijų Kongresui būtų suteikta lygiagreti valstijų jurisdikcija priimti teisės aktus vaikų darbo srityje. Tokiu atveju vaikų darbo įstatymai nebepriklausytų tik valstijų jurisdikcijai pagal 10-ąją pataisą. Valstijos turėtų paklusti federaliniams įstatymams, kai jie prieštarauja vienas kitam, o tai ir taip yra įprasta procedūra. Po to, kai 1920-aisiais kelios valstijų įstatymų leidžiamosios institucijos iš pradžių prieštaravo šiam pasiūlymui, 1930-aisiais kelios iš jų persvarstė savo poziciją ir nusprendė ratifikuoti. Dėl šių uždelstų veiksmų kilo daug ginčų. Jie taip pat lėmė 1939 m. Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimą svarbiausioje Coleman v. Miller byloje. Šioje byloje buvo nustatyta, kad Vaikų darbo pataisa lieka neišspręstas klausimas valstijų įstatymų leidėjams, nes 68-asis Kongresas nenurodė termino, per kurį valstijų įstatymų leidėjai turi imtis veiksmų dėl Vaikų darbo pataisos. Coleman v. Miller sprendimas tapo pagrindu neįprastam ir pavėluotam 27-osios pataisos, kurią 1789 m. pasiūlė Kongresas, o po daugiau nei dviejų šimtmečių, 1992 m., ratifikavo ne mažiau kaip trijų ketvirtadalių iš 50 valstijų įstatymų leidžiamieji organai, ratifikavimui.

Bendroji teisinė nuomonė apie federalinį vaikų darbo reguliavimą pasikeitė XX a. trečiajame dešimtmetyje. 1938 m. Kongresas priėmė Sąžiningo darbo standartų įstatymą, reglamentuojantį jaunesnių nei 16 ar 18 metų asmenų įdarbinimą. Aukščiausiasis Teismas vienbalsiai priėmė šiam įstatymui palankų sprendimą byloje United States v. Darby Lumber Co. (1941 m.), kuriuo buvo panaikinta byla Hammer v. Dagenhart (vienas iš pagrindinių sprendimų, motyvavusių tuos, kurie pasisakė už vaikų darbo pataisą). Po šio posūkio pataisa buvo apibūdinta kaip "moot" ir faktiškai tapusi Konstitucijos dalimi; judėjimas už ją baigėsi.