JAV Konstitucijos vaikų darbo pataisa: istorija, ratifikacija ir statusas

Vaikų darbo pataisa – tai siūloma ir vis dar svarstoma Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pataisa, kuria Kongresui būtų išdėstyta aiški ir neišimtinė įgalinimo teisė reguliuoti jaunuolių darbą: ji leistų Kongresui „riboti, reguliuoti ir drausti jaunesnių nei aštuoniolikos metų asmenų darbą“. Pataisa pirmą kartą buvo pasiūlyta 1924 m., reaguojant į 1918 ir 1922 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimus, kurie apribojo federalinės valdžios galimybes riboti vaikų darbą (tuo metu federacinės priemonės, reglamentuojančios ir apmokestinančios prekes, pagamintas jaunesnių nei 14 ir 16 metų darbuotojų, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai).

Trumpas pataisos turinys

Oficiali pataisos formuluotė trumpa ir aiški: ji suteiktų Kongresui specialią įgalinimo teisę riboti, reguliuoti ir uždrausti darbo santykius asmenims iki 18 metų amžiaus. Pataisa nekonkretizuoja visų taisyklių — ji tiesiog įtvirtintų Konstitucijoje Federalinės valdžios teisę nustatyti vaikų darbo ribas.

Istorinis kontekstas

Priežastis, dėl kurios buvo pateikta pataisa, – du ankstyvieji XX a. teisiniai sprendimai: 1918 ir 1922 m. Aukščiausiojo Teismo nutarimai, kurie sumažino Kongreso galimybes naudotis prekybos (commerce) ir mokesčių (taxing) įgaliojimais reguliuoti vaikų darbą. Po šių sprendimų buvo manyta, kad vienintelis būdas įtvirtinti federalinę vaikų darbo reguliavimo galią – tai Konstitucijos pataisa.

Ratifikacijos eiga ir dabartinis skaičius

Dauguma valstijų vyriausybių pataisą ratifikavo iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio; iki 1937 m. ratifikacijų srautas nutraukėsi ir nuo to laiko naujų ratifikacijų beveik nebuvo. Šiuo metu pataisą ratifikavo 28 valstijos; kad ji taptų Konstitucijos dalimi pagal V straipsnį, reikėtų, kad ją ratifikuotų dar 10 valstijų (trūkstamas skaičius grindžiamas tuo, kad šiuo metu reikalingas trijų ketvirtadalių – 38 iš 50 – valstijų pritarimas).

Teisinis ir praktinis poveikis

Praktiniu požiūriu, svarbus poslinkis įvyko 1938 m. priėmus Sąžiningo darbo standartų įstatymą (Fair Labor Standards Act, FLSA), kuriuo federalinė valdžia įgijo instrumentus apriboti vaikų ir paauglių darbą. Vėlesni Aukščiausiojo Teismo sprendimai, ypač 1941 m. byloje United States v. Darby, patvirtino platesnę Kongreso galią reguliuoti ekonomiką per prekybos (commerce) nuostatą, todėl faktinė federacinė vaikų darbo kontrolė buvo įtvirtinta be Konstitucijos pataisos. Dėl to daugeliui ekspertų pataisa tapo mažiau aktuali – FLSA kartu su teismų praktika suteikė veiklų reguliavimo pagrindą.

Dabartinis teisinis statusas ir galimos teisinių ginčų temos

Kongresas nesiryžo nustatyti pataisai ratifikavimo termino, todėl techniškai ji tebegalioja ir gali būti ratifikuota bet kuriuo metu (panašiai kaip istorinis 27‑asis pataisos pavyzdys, ratifikuotas po kelių šimtmečių). Tačiau yra keletas praktinių ir teisinių niuansų:

Rezoliucijų atsiėmimas: kai kurios valstijos vėliau bandė atšaukti arba atsiimti savo ratifikacijas; teisinių aiškinimų dėl tokių atsiėmimų galiojimo nėra vienareikšmių ir tai išlieka ginčytina teisinė problema.
Silpnesnė praktinė būtinybė: kadangi federacinė vaikų darbo reguliacija egzistuoja per FLSA ir yra paremta dabartine prekybos teise, pataisos praktinis privalumas galėtų būti ne toks akivaizdus, nebent būtų siekiama apsaugoti tokią regulaciją nuo galimų ateities teismų permainų.
Politinis svoris: požiūriai į federalinę ir valstijų valdžią darbo teisėje bei socialiniuose klausimuose keičiasi, todėl pataisos ratifikavimo perspektyva labai priklauso nuo politinių prioritetų.

Reikšmė šiandien

Nors pataisa formaliai vis dar „gyva“, praktinėje teisėje vaikų darbo reglamentavimą šiandien nustato ir vykdo federaliniai įstatymai bei valstijų normos. Pataisos ratifikavimas būtų reikšmingas politinis žingsnis – jis suteiktų aiškų Konstitucijos įgaliojimą Kongresui reguliuoti vaikų darbą ir sumažintų galimybes, kad ateities teismo sprendimai apribotų dabartinę federalinę praktiką.

Apibendrinant: Vaikų darbo pataisa yra istoriškai susijusi su ankstyvųjų XX a. teismų sprendimų pasekmėmis ir liko nepilnai ratifikuota (28 valstijos). Nors federalinė vaikų darbo kontrolė veikia per FLSA ir teismų praktiką, pataisa išlieka galimu teisiniu instrumentu, jeigu būtų siekiama įtvirtinti Konstitucijoje aiškią Kongreso galią šioje srityje.

Tekstas

1
skirsnisKongresas turi teisę apriboti, reguliuoti ir uždrausti jaunesnių nei aštuoniolikos metų asmenų
darbą.

2
skirsnisŠis straipsnis nepažeidžia kelių valstijų galių, išskyrus tai, kad valstijų įstatymų galiojimas sustabdomas tiek, kiek būtina Kongreso priimtiems teisės aktams įgyvendinti.

Pagrindinė informacija

1916 m. Keatingo-Oweno aktu Kongresas bandė kontroliuoti tarpvalstybinę prekybą prekėmis, kurias gamina jaunesni nei 14 arba 16 metų (priklausomai nuo darbo pobūdžio) darbuotojai. Aukščiausiasis Teismas byloje Hammer v. Dagenhart (1918 m.) šį įstatymą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Vėliau tais pačiais metais Kongresas bandė apmokestinti įmones, kuriose dirba jaunesni nei 14 arba 16 metų (vėlgi priklausomai nuo darbo pobūdžio) darbuotojai, tačiau Aukščiausiasis Teismas panaikino šį įstatymą byloje Bailey v. Drexel Furniture. Tapo akivaizdu, kad norint įveikti Teismo prieštaravimus tokiam teisės aktui, reikės konstitucinės pataisos.

Įstatymų leidybos istorija

Šią pataisą 1924 m. balandžio 26 d. 68-ajame Kongrese pasiūlė Ohajo respublikonų kongresmenas Israelis Moore'as Fosteris, pateikdamas bendrą Atstovų Rūmų rezoliuciją Nr. 184. Siūlomos pataisos tekstas skambėjo taip:

1924 m. balandžio 26 d. Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmai priėmė bendrą rezoliuciją Nr. 184, už kurią balsavo 297 nariai, 69 - prieš, 2 - nedalyvavo, 64 - nebalsavo. Po to, 1924 m. birželio 2 d., ją priėmė Senatas: už ją balsavo 61 narys, 23 - prieš, 12 - nebalsavo. Taip siūloma Konstitucijos pataisa buvo pateikta valstijų įstatymų leidėjams ratifikuoti pagal Konstitucijos V straipsnį.

Ratifikavimo istorija

Kongresui pritarus, siūloma pataisa buvo išsiųsta ratifikuoti valstijų įstatymų leidėjams. Ją ratifikavo šios valstijos:

Arkanzasas - 1924 m. birželio 28 d.
Kalifornija - 1925 m. sausio 8 d.
Arizona - 1925 m. sausio 29 d.
Viskonsinas - 1925 m. vasario 25 d.
Montana - 1927 m. vasario 11 d.
Koloradas - 1931 m. balandžio 28 d.
Oregonas - 1933 m. sausio 31 d.
Vašingtonas - 1933 m. vasario 3 d.
Šiaurės Dakota - 1933 m. kovo 4 d. (po to, kai 1925 m. sausio 28 d. atmetė valstijos Senatas)
Ohajas - 1933 m. kovo 22 d.
Mičiganas - 1933 m. gegužės 10 d.
Naujasis Hampšyras - 1933 m. gegužės 17 d. (po atmetimo - 1925 m. kovo 18 d.)
Naujasis Džersis - 1933 m. birželio 12 d.
Ilinojus - 1933 m. birželio 30 d.
Oklahoma - 1933 m. liepos 5 d.
Ajova - 1933 m. gruodžio 5 d. (po to, kai 1925 m. kovo 11 d. buvo atmesti valstijos rūmai)
Vakarų Virdžinija - 1933 m. gruodžio 12 d.
Minesota - 1933 m. gruodžio 14 d. (po atmetimo - 1925 m. balandžio 14 d.)
Meinas - 1933 m. gruodžio 16 d. (po atmetimo - 1925 m. balandžio 10 d.)
Pensilvanija - 1933 m. gruodžio 21 d. (po atmetimo - 1925 m. balandžio 16 d.)
Vajomingas - 1935 m. sausio 31 d.
Juta - 1935 m. vasario 5 d. (po atmetimo - 1925 m. vasario 4 d.)
Aidaho - 1935 m. vasario 7 d. (po to, kai 1925 m. vasario 7 d. buvo atmesti valstijos rūmai)
Indiana - 1935 m. vasario 8 d. (po to, kai 1925 m. vasario 5 d. atmetė valstijos Senatas, o 1925 m. kovo 5 d. - valstijos Rūmai)
Kentukyje - 1937 m. sausio 13 d. (po atmetimo - 1926 m. kovo 24 d.)
Nevada - 1937 m. sausio 29 d.
Naujoji Meksika - 1937 m. vasario 12 d. (po atmetimo - 1935 m.)
Kanzasas - 1937 m. vasario 25 d. (po atmetimo - 1925 m. sausio 30 d.) nė viena kita valstija neratifikavo vaikų darbo pataisos.

Kitų penkiolikos valstijų įstatymų leidėjai atmetė vaikų darbo pataisą ir jos neratifikavo: Konektikutas (1925 m.), Delaveras (1925 m.), Florida (1925 m.), Džordžija (1924 m.), Luiziana (1924 m.), Merilandas (1927 m.), Masačusetsas (1925 m.), Misūris (1925 m.), Šiaurės Karolina (1924 m.), Pietų Karolina (1925 m.), Pietų Dakota (1925, 1933 ir 1937 m.), Tenesis (1925 m.), Teksasas (1925 m.), Vermontas (1925 m.) ir Virdžinija (1926 m.). Nors valstijų įstatymų leidžiamųjų organų veiksmas "atmesti" siūlomą konstitucinę pataisą neturi teisinio pripažinimo, toks veiksmas turi politinių pasekmių.

1924 m. iš 48 Sąjungos valstijų penkios nesiėmė jokių veiksmų dėl šios pataisos: Alabama, Misisipė, Nebraska, Niujorkas ir Rodo sala. To nepadarė ir 1959 m. valstijomis tapusios Aliaska ir Havajai. Kadangi dabar Sąjungoje yra 50 valstijų, pataisa negali tapti įstatymu, jei jos neratifikuos 38 valstijos (papildomai 10), nors kai ji buvo pateikta valstijoms, pakako 36 ratifikacijų.

Šablonas:Legendos lentelė

Teisminė istorija

Jei vaikų darbo pataisą kada nors ratifikuotų reikiamas JAV valstijų įstatymų leidžiamųjų organų skaičius, Jungtinių Valstijų Kongresui būtų suteikta lygiagreti valstijų jurisdikcija priimti teisės aktus vaikų darbo srityje. Tokiu atveju vaikų darbo įstatymai nebepriklausytų tik valstijų jurisdikcijai pagal 10-ąją pataisą. Valstijos turėtų paklusti federaliniams įstatymams, kai jie prieštarauja vienas kitam, o tai ir taip yra įprasta procedūra. Po to, kai 1920-aisiais kelios valstijų įstatymų leidžiamosios institucijos iš pradžių prieštaravo šiam pasiūlymui, 1930-aisiais kelios iš jų persvarstė savo poziciją ir nusprendė ratifikuoti. Dėl šių uždelstų veiksmų kilo daug ginčų. Jie taip pat lėmė 1939 m. Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimą svarbiausioje Coleman v. Miller byloje. Šioje byloje buvo nustatyta, kad Vaikų darbo pataisa lieka neišspręstas klausimas valstijų įstatymų leidėjams, nes 68-asis Kongresas nenurodė termino, per kurį valstijų įstatymų leidėjai turi imtis veiksmų dėl Vaikų darbo pataisos. Coleman v. Miller sprendimas tapo pagrindu neįprastam ir pavėluotam 27-osios pataisos, kurią 1789 m. pasiūlė Kongresas, o po daugiau nei dviejų šimtmečių, 1992 m., ratifikavo ne mažiau kaip trijų ketvirtadalių iš 50 valstijų įstatymų leidžiamieji organai, ratifikavimui.

Bendroji teisinė nuomonė apie federalinį vaikų darbo reguliavimą pasikeitė XX a. trečiajame dešimtmetyje. 1938 m. Kongresas priėmė Sąžiningo darbo standartų įstatymą, reglamentuojantį jaunesnių nei 16 ar 18 metų asmenų įdarbinimą. Aukščiausiasis Teismas vienbalsiai priėmė šiam įstatymui palankų sprendimą byloje United States v. Darby Lumber Co. (1941 m.), kuriuo buvo panaikinta byla Hammer v. Dagenhart (vienas iš pagrindinių sprendimų, motyvavusių tuos, kurie pasisakė už vaikų darbo pataisą). Po šio posūkio pataisa buvo apibūdinta kaip "moot" ir faktiškai tapusi Konstitucijos dalimi; judėjimas už ją baigėsi.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra vaikų darbo pataisa?

A: Vaikų darbo pataisa - tai siūloma Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pataisa, kuri konkrečiai įgaliotų Kongresą reguliuoti "jaunesnių nei aštuoniolikos metų asmenų darbą".

K: Kada buvo pasiūlyta pataisa?

A.: Pataisa buvo pasiūlyta 1924 m. po 1918 ir 1922 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimų.

K: Kiek valstijų ją ratifikavo iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio?

A: Dauguma valstijų vyriausybių ratifikavo pataisą iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio.

K: Kodėl ji dar nebuvo ratifikuota?

A: Pagal Konstitucijos V straipsnį jos neratifikavo reikalaujami trys ketvirtadaliai valstijų, o nuo 1937 m. jos neratifikavo nė viena valstija.

K: Kas lėmė, kad po 1938 m. susidomėjimas jos ratifikavimu sumažėjo?

A: Nebuvo didelio susidomėjimo ją ratifikuoti po to, kai 1938 m. buvo priimtas Sąžiningų darbo standartų įstatymas, kuriuo buvo įgyvendintas federalinis vaikų darbo reguliavimas, kurį 1941 m. patvirtino Aukščiausiasis Teismas.

Klausimas: Ar ši pataisa vis dar svarstoma valstijose?

A: Taip, kadangi Kongresas nenustatė jos ratifikavimo termino, ši pataisa techniškai vis dar svarstoma valstijose.

K: Kiek dar valstijų turi ratifikuoti šią pataisą, kad ji taptų įstatymu?

Atsakymas: Šiuo metu, kad ši pataisa taptų įstatymu, ją turi ratifikuoti dar dešimt valstijų.