Burušaski kalba: apžvalga, tarmės ir paplitimas Pakistane ir Kašmyre
Burušaski kalba: kilmė, tarmės (Hunza, Nagar, Yasin), paplitimas Pakistane ir Kašmyre, žodynas, skolinių įtaka ir išsaugojimo iššūkiai.
Burušaski (urdu: بروشسکی - burū́šaskī) – kalba, kuria kalba apie 87 000 (2000 m. duomenimis) burušų tautos atstovų Hunzos, Nagaro, Jasino ir kai kuriuose Gilgito slėniuose Šiaurės srityse, Pakistane. Ja taip pat kalba apie 300 žmonių Šrinagare, Indijos valdomame Kašmyre. Kiti šios kalbos pavadinimai: Kanjut (Kunjoot), Werchikwār, Boorishki, Brushas (Brushias). Kalba priskiriama prie kalbinių izoliatų (many linguists consider it a language isolate), t. y. neturi patikimų giminaičių tarp gerai žinomų pasaulio kalbų, nors buvo kelių hipotezių apie hipotetinius ryšius su įvairiomis šeimomis (pvz., Kaukazo, Na-Dené ar kt.), bet jos nėra plačiai priimtos.
Tarmės ir paplitimas
Šiandien burušaskų kalboje yra daug skolinių iš urdų kalbos (įskaitant angliškus žodžius, gautus per urdų kalbą) ir kaimyninių dardų kalbų, tokių kaip khovaras ir šina, taip pat keletas skolinių iš tiurkų kalbų ir iš kaimyninės sinosų-tibetiečių baltų kalbos, tačiau pirminis žodynas iš esmės nepakitęs. Dardų kalbose taip pat yra daug skolinių iš burušų kalbos. Skolinimosi ir kalbų kontakto procesai ypač akivaizdūs miestų ir prekybos centrų leksikoje.
Yra trys tarmės, pavadintos pagal pagrindinius slėnius: Hunza, Nagar ir Yasin (dar vadinama Werchikwār). Manoma, kad Jasino tarmė mažiausiai paveikta kontakto su kaimyninėmis kalbomis ir apskritai yra mažiau panaši į kitas dvi, nei šios tarpusavyje; vis dėlto visos trys tarmės yra tarpusavyje suprantamos. Be šių pagrindinių dialektų, regionuose gali būti smulkesni vietiniai variantai ir idioletai, priklausantys nuo kaimynystės ir istorinių migracijų.
Fonetika, gramatika ir sintaksė
Burušaski pasižymi turbūt gana sudėtinga morfologija ir sintakse, kuriai būdinga:
- SOV (subjektas–objektas–veiksmažodis) žodžių tvarka daugumoje sakinių;
- sudėtingi linksmų ir padėčių (case) vartojimo modeliai, lemiantys ryškų daiktavardžių morfologinį klasių ir linksnių sistemą;
- polipersonalinis veiksmažodžių sutapimas — veiksmažodžiai gali sutapti tiek su subjektu, tiek su objektu;
- split-ergativity ar kiti sintaksės ir morfologijos deriniai, kurie priklauso nuo laiko/aspekto ar kitų kategorijų (t. y. kai kuriose formose veiksmažodžiai elgiasi ergatiškai, kitose — nominatyviai);
- sudėtingos afiksacijos ir derivacinės formos, kuriomis sukuria veiksmažodžių ir daiktavardžių formas.
Tikslios detalės, pavyzdžiui, konkrečios daiktavardžių giminės ar linksnių rūšys, bei morfemos forma gali skirtis tarp tarmių. Dėl sudėtingumo ir regioninių skirtumų burušaski yra intensyviai tiriama kalbininkų.
Rašyba ir dokumentacija
Istoriškai burušaski buvo daugiausia vartojama žodžiu, todėl oficialios, ilgai naudojamos rašybos tradicijos nebuvo. Šiuolaikinėse publikacijose ir vietinėse iniciatyvose dažniau naudojami vietiniai adaptuoti Arabų raidynai (per tarpininkavimą iš urdų) arba lotyniškos transkripcijos akademiniams tyrimams. Vietos bendruomenėse ir mokyklose rašymo sistema gali skirtis.
Kultūrinis ir visuomeninis statusas
Burušaski yra svarbi burušų tapatybės dalis. Tačiau kalba susiduria su spaudimu iš didesnių regioninių kalbų — ypač urdų kalbos ir, regionuose, iš dardų ar tiurkų kalbų — todėl jauni žmonės kartais pereina prie šių dominuojančių kalbų. Dėl demografinių pokyčių ir migracijų bendruomenė siekia išsaugoti kalbą per švietimo iniciatyvas, žinių dokumentavimą ir leidybą.
Dokumentavimas ir išsaugojimo pastangos
Per pastaruosius dešimtmečius padaugėjo kalbinės dokumentacijos: žodynai, gramatikos aprašymai, garso įrašai ir mokomieji leidiniai. Akademinės studijos ir vietinės iniciatyvos siekia sudaryti apibendrintą leksikogramatiką, skatinti kalbos vartojimą mokyklose bei kultūriniuose renginiuose ir plėtoti vieningą rašybą, kur įmanoma.
Santrauka: Burushaski yra unikali ir lingvistiniu požiūriu įdomi kalba — kalbų izoliatas, turinti ryškius morfologinius bruožus ir tris pagrindines tarmes (Hunza, Nagar, Yasin). Ji patiria kalbinį spaudimą iš regioninių kalbų, tačiau yra dokumentuojama ir aktyviai palaikoma tiek mokslininkų, tiek vietinių iniciatyvų.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kiek žmonių kalba Burušo kalba?
A: 2000 m. duomenimis, Pakistano šiaurinių sričių Hunzos, Nagaro, Jasino ir kai kuriuose Gilgito slėniuose apie 87 000 burušų kalbėjo burušaskų kalba.
K: Kur kalbama burušaskų kalba?
A: Burušaskų kalba kalbama Hunzos, Nagaro, Jasino ir dalyje Gilgito slėnių Pakistano šiaurinėse teritorijose. Šia kalba taip pat kalba apie 300 žmonių Šrinagare, Indijos valdomame Kašmyre.
K: Kokia yra burušaskų kalbos kilmė?
A: Burušaskų kalbos kilmė nežinoma, nes ji yra izoliuota kalba, t. y. neturi žinomų kalbinių giminaičių.
K: Kokie yra kiti burušaskų kalbos pavadinimai?
A: Kanjut (Kunjoot), Werchikwār, Boorishki, Brushas (Brushias) - tai kai kurie kiti burušaskų kalbos pavadinimai.
K: Kaip burušaskų kalbą paveikė kaimyninės kalbos?
A: Burušaskų kalboje yra daug skolinių iš urdų kalbos (įskaitant angliškus žodžius, gautus per urdų kalbą) ir kaimyninių dardų kalbų, tokių kaip khovaras ir šina, taip pat keletas skolinių iš tiurkų kalbų ir iš kaimyninės sinosų-tibetiečių baltų kalbos, tačiau pirminis žodynas iš esmės išliko nepakitęs. Dardų kalbose taip pat yra daug skolinių iš burušų kalbos.
Klausimas: Kiek tarmių turi burušaskų kalba?
A: Burušaskų kalba turi tris tarmes, pavadintas pagal pagrindinius slėnius: Hunza, Nagar ir Yasin (dar vadinama Werchikwār).
Klausimas: Ar burušaskų kalbos tarmės yra tarpusavyje suprantamos?
A: Taip, visos trys burušaskų kalbos tarmės yra tarpusavyje suprantamos. Manoma, kad jazino tarmė mažiausiai paveikta kontakto su kaimyninėmis kalbomis ir apskritai yra mažiau panaši į kitas dvi tarmes nei šios tarpusavyje.
Ieškoti