Bario oro antskrydis – tai vokiečių bombonešių antpuolis prieš sąjungininkų pajėgas ir laivybą Bario mieste, Italijoje. Įvykis įvyko 1943 m. gruodžio 2 d. per Antrąjį pasaulinį kar ir dažnai vadinamas „Mažuoju Perl Harboru“ dėl netikėtumo, didelių materialinių nuostolių ir didelio užimtumo jūrų koncentruotose pajėgose.

Kontekstas ir priežastys

Bario uostas buvo svarbus sąjungininkų tiekimo centras Italijos kampanijai — čia susirinkdavo transportiniai ir krovininiai laivai, gabenantys amuniciją, kurą, maisto atsargas ir kitokį karinės operacijos inventorių. Vokiečių pajėgos siekė nutraukti tiekimą ir pakenkti sąjungininkų logistikai, todėl organizavo oro antskrydį į uostą.

Antpuolis

Antpuolį vykdė vokiečių bombonešiai, tarp jų ir Junkers Ju 88, priskiriami Luftflotte 2. Akcija truko apie valandą. Dėl sprogimų ir uosto infrastruktūros pažeidimų buvo smarkiai sutrikdyta laivyba: sunaikinti ir nuskandinti keli dešimtys krovininių ir transporto laivų (pagal įvairius šaltinius – apie 27–28 laivai), taip pat buvo apgadinti prisišvartavę įrenginiai ir sandėliai. Antpuolio metu žuvo ir buvo sužeisti tiek karinės, tiek civilinės paskirties asmenys; gelbėjimo darbai vyko sudėtingomis sąlygomis.

Ipritas (sulfurinis ipritas) ir jo poveikis

Vienas iš traginių šio antskrydžio aspektų buvo cheminės medžiagos – iprito dujos – patekimą į aplinką. Viename iš nukentėjusių krovininių laivų, istoriniuose šaltiniuose nurodomas laivas SS John Harvey, buvo gabenama iprito (sulfurinio iprito) partija, skirta naudoti karo atvejais. Per antskrydį šis laivas buvo apgadintas, dalis iprito pateko į orą ir vandenį, o dalis, tikėtina, sprogo kartu su sprogmenimis, taip paskleidžiant cheminę medžiagą.

Ipritas yra smarkiai degintos odos, akių ir kvėpavimo takų gleivinių sukelėjas: poveikis dažnai pasirodo per kelias valandas ar dienas, su pūslėmis ant odos, kvėpavimo simptomais ir dideliu uždegimu. Dėl to medikų darbas buvo sudėtingas — apsunkino ir trajektorijų nustatymą, ir tinkamą aukų gydymą.

Slėpimas ir informacijos kontrolė

Britų ir amerikiečių pareigūnai iš pradžių neviešino informacijos apie tai, kad uoste buvo cheminė medžiaga, ir apie iprito poveikį aukoms. Slėpimo motyvai buvo keli: noras išvengti panikos, apsaugoti stambią karinę paslaptį (chemijos ginklų buvimas laivuose) ir politiniai bei karinio bendradarbiavimo aspektai. Dėl to dalis gydymo procedūrų ir prevencinių priemonių nebuvo taikomos laiku arba nebuvo tinkamai pritaikytos, o tai prisidėjo prie didesnių sveikatos pasekmių aukoms.

Pasekmės ir atmintis

  • Uostas buvo sunykęs ir daug reikiamo darbo atkūrimui užtruko — uosto operacijos dalinai atstatytos tik kitais mėnesiais.
  • Antpuolio pasekmės buvo tiek materialios (nuskandinti laivai, sunaikinta įranga), tiek humanitarinės (žuvusieji, sužeistieji, ilgalaikės sveikatos problemos dėl cheminių medžiagų).
  • Po karo apie incidentą ir jame dalyvavusią chemiją buvo paskelbta daugiau informacijos, vykdyta tyrimų ir ruošiami prisiminimų bei memorialai, skirti aukoms ir tarnyboms, dalyvavusioms gelbėjimo darbuose.

Istorinė reikšmė

Bario antskrydis yra svarbus istorinis pavyzdys, kaip karo metu paslėptos arba blogai valdomos pavojingos medžiagos gali pabloginti civilių ir kariškių likimus. Ši tragedija taip pat parodė informacijos slėpimo pasekmes medicininei priežiūrai ir vėlesnei teisminiai bei politinei atsakomybei. Dabar incidentas dažnai minimas literatūroje apie cheminių ginklų naudojimo rizikas ir karo logistikos saugumo svarbą.

Jeigu domina gilinti žinias, verta paieškoti išsamesnių istorinių tyrimų ir liudijimų apie 1943 m. Bario antskrydį, medicininius pranešimus bei archyvinius dokumentus, kuriuose aptariamas ir iprito poveikis bei vyriausybių elgsena pokario laikotarpiu.