Popiežiaus sūnėnas (kardinolas): istorija ir vaidmuo Romos Katalikų Bažnyčioje
Popiežiaus sūnėnas (kardinolas): išsamiai apie kilmę, privilegijas, skandalus ir vaidmenį Romos katalikų bažnyčioje nuo viduramžių iki Inocento XII reformų.
Kardinolas sūnėnas (lot. cardinalis nepos; it. cardinale nipote) buvo popiežiaus giminaitis – sūnėnas ar kitas artimas giminaitis, pakeltas į kardinolus. Praktika kurti kardinolus — popiežiaus sūnėnus atsirado viduramžiais ir ypač suklestėjo Renesanso bei ankstyvojo naujojo laikotarpio metu.
Istorinis kontekstas ir kilmė
Terminas kilęs iš lotyniško žodžio nepos (sūnėnas). Iš šios praktikos vėliau kilo ir žodis nepotizmas, apibūdinantis šeimos narių teikimą privilegijų, pareigų ar postų dėl giminiškų ryšių, o ne dėl nuopelnų. Popiežiai dažnai skirdavo artimus giminaičius į aukštas pareigas, nes taip galėjo pasitikėti jų ištikimybe ir perduoti svarbius administracinius bei diplomatinius pavedimus.
Pareigos ir įtaka
Popiežiaus sūnėnas kardinolas vykdydavo įvairias funkcijas: jis buvo popiežiaus vyriausiasis padėjėjas rūmų valdyme, koordinuodavo diplomatinius reikalus, kontroliuodavo kai kurias finansines schemas bei beneficijų dalinimą ir vykdė patronato funkcijas. Dažnai kardinolas-sūnėnas atstovavo popiežiui užsienio reikalų derybose, prižiūrėjo popiežiaus administraciją ir turėjo didelę įtaką paskyrimų bei dotacijų srityse.
Tokiu būdu kardinolas-sūnėnas ne tik administravo, bet ir formavo politinę bei kultūrinę aplinką: daug kardinolo-sūnėnų buvo svarbūs meno, architektūros ir mokslo rėmėjai, jie finansavo rūmus, bažnyčias ir menininkus bei formavo dvarų kultūrą Romoje.
Problemos ir kritika
Praktika kartais sulaukdavo kritikos dėl piktnaudžiavimo, nepotizmo ir korupcijos. Ne visada nurodytas giminaitis turėjo reikiamą kompetenciją ar patirtį, o postai buvo suteikiami labiau dėl šeiminių ryšių nei dėl tarnybos nuopelnų. Be to, pasitaikydavo atvejų, kai „sūnėnais“ vadinti asmenys iš tiesų buvo popiežiaus neteisėti arba tiesiog tolimesni giminaičiai, bet įgydavo dideles viešpatavimo galias.
Reformos ir uždraudimas
Ilgainiui spaudimas prieštarauti nepotizmui ir siekis sugriežtinti bažnytinę tarnybą lėmė reformas. Galutinį smūgį šiai institucinei praktikai smogė popiežius Inocentas XII, kuris 1692 m. dokumentu Romanum decet pontificem uždraudė suteikti popiežiaus giminaičiams ypatingas pasaulietines galias arba ypač gausius paaukštinimus, o taip pat uždraudė kurti kardinolus vien dėl giminingumo. Dokumente buvo nustatyti apribojimai, kad nebūtų uždaromos tarnybos ir turtai giminaičiams, o popiežiaus giminaičiai negalėtų užimti pernelyg įtakingų padėtčių.
Po 1692 m. ir šiuolaikinė padėtis
Po uždraudimo tradicinė kardinolo-sūnėno funkcija nyko. Jos vietą laipsniškai užėmė nuolatinės Kurijos institucijos, ypač Vatikano Valstybės sekretoriatas (Vatikano valstybės sekretorius), kuris kiekvienu laikotarpiu atlieka centrinio administracinio ir diplomatinio valdymo funkcijas. Šiuolaikinėje Bažnyčioje nepotizmas yra nepageidaujamas, o daugeliui pareigų keliami kvalifikaciniai reikalavimai ir skaidrumas.
Pavyzdžiai
- Renesanso ir baroko laikotarpiais žinomi atvejai: Alexander VI (Rodrigo Borgia) paskyrė savo sūnų Cesarą; Paulius III pakėlė į kardinolus savo anūką Aleksandrą Farnese.
- Barberiniai (Urbanas VIII) – kitų popiežių aplinkoje taip pat buvo gausu pavyzdžių, kai popiežių giminaičiai tapdavo svarbiais bažnytinės politikos veiksniais.
Santrauka: kardinolas-sūnėnas buvo istoriškai labai įtakinga figūra Romos Katalikų Bažnyčios valdžioje: jis atlikdavo administracines, diplomatines ir finansines funkcijas, tačiau ši praktika skatino nepotizmą. Dėl to ji buvo uždrausta 1692 m. dokumentu Romanum decet pontificem, o jos funkcijas iš dalies perėmė institucionalizuotos Kurijos struktūros, pirmiausia Vatikano valstybės sekretorius.
Pietro Ottoboni, kuris paskutinis buvo paskirtas kardinolo sūnėnu
Kardinolų-brolių-vaikaičių sąrašas
Tarp žymių kardinolų sūnėnų yra daugybė tų, kurie vėliau tapo popiežiais:
- Grigalius IX
- Aleksandras IV
- Adrian V
- Grigalius XI
- Bonifacas IX
- Nekaltasis VII
- Eugenijus IV
- Paulius II
- Aleksandras VI
- Pijus III
- Julijus II
- Leo X
- Klemensas VII
- Benediktas XIII
- Pijus VII
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra kardialinis giminėlis?
Atsakymas: Kardinolas-nebrolis - tai popiežiaus giminaitis, konkrečiai sūnėnas, pakeltas į kardinolus.
K: Kada atsirado kardinolų-nešventųjų kūrimo praktika?
A.: Kardinolų-vaikaičių kūrimo praktika atsirado viduramžiais.
K: Ar kardinolo-brolio sūnėno pareigybė buvo svarbi Romos Katalikų Bažnyčioje?
Atsakymas: Taip, kardinolo-nešvankinio pareigybė buvo svarbi pareigybė Romos Katalikų Bažnyčios kurijoje iki 1692 m.
K: Kas atsitiko su kardinolo sūnėno pareigybe po popiežiaus mirties?
A: Po valdančiojo popiežiaus mirties kardinolo sūnėno pareigos buvo atleistos.
K: Koks buvo popiežiaus kardinolo sūnėno vaidmuo?
Atsakymas: Popiežiaus kardinolas-nebrolienė buvo pagrindinis popiežiaus padėjėjas ir patikėtinis, iš jo buvo tikimasi, kad jis elgsis taip, tarsi būtų popiežiaus giminaitis.
K: Kodėl po 1692 m. kardinolo sūnėno pareigos buvo uždraustos?
A: Kardinolo-nebrolio pareigybę uždraudė popiežius Inocentas XII 1692 m. dokumente Romanum decet pontificem.
K: Kas šiuo metu atlieka buvusio kardinolo sūnėno pareigas ir funkcijas?
A: Buvusio kardinolo-nebrolio pareigas dabar eina Vatikano valstybės sekretorius.
Ieškoti