Katodinių spindulių vamzdis (kineskopas): kas tai ir kaip veikia

Katodinių spindulių vamzdis (kineskopas): sužinokite jo istoriją, veikimo principą ir kaip elektronų spindulys kuria vaizdą bei kodėl jis buvo pakeistas naujomis technologijomis.

Katodinių spindulių kineskopą arba trumpiau kineskopą pirmasis aprašė ir realizavo Karlas Ferdinandas Braunas. Daugelį dešimtmečių tai buvo dominuojantis ekrano tipas, plačiai taikytas tiek kompiuterių monitoriuose, tiek televizoriuose, kol vėliau buvo pradėtos masiškai naudoti naujesnės technologijos — LCD ir plazminiai ekranai. Kineskopai pasižymėjo geru kontrastu, plačiais žiūrėjimo kampais ir natūraliu judesio atkūrimu — todėl ilgą laiką išlaikė populiarumą, nepaisant didesnio dydžio ir svorio.

Konstrukcija ir pagrindiniai elementai

Kineskopas yra didelis stiklinis vakuuminis vamzdis, kurio pagrindiniai komponentai yra:

• Elektronų pistoletas – sudarytas iš kaitinamo katodo, valdymo tinklo (grid), ir anodų; generuoja ir pagreitina elektronų srautą.
• Katodas – įkaitintas metalinis elektrodas, kuris išskiria elektronus; šis termiškai emituojamas elektronų srautas formuoja spindulį.
• Anodas – teigiamas elektrodas, pritraukiantis elektronus ir juos pagreitinantis link ekrano.
• Defleksijos sistema – magnetinės ritės (dažniausiai) arba elektrostatinės plokštės, kurios nukreipia elektronų spindulį pagal horizontalią ir vertikalią kryptis, kad būtų nupieštas vaizdas.
• Fosforo sluoksnis – ekrano viduje esantys švytintys sluoksniai (fosforai), kurie, smūgiuojami elektronų, spinduliuoja matomą šviesą.
• Vakuumas – vamzdžio viduje išgrynintas oras, kad elektronai galėtų laisvai sklisti ir kad nebūtų išblukimo dėl susidūrimų su oro molekulėmis.

Kad būtų pasiektas spalvotas vaizdas, spalvotame kineskope naudojamos trys elektronų patrankos (po vieną kiekvienai pagrindinei spalvai: raudona, žalia, mėlyna) arba viena patranka su sudėtingesnėmis struktūromis. Ekrano priekyje esantys fosforiniai taškai ar juostelės yra išdėstyti taip, kad kiekvienas elektronų spindulys įžiebtų tik jam skirtą fosforą, o spalvos susidaro kombinacijų dėka. Norint užtikrinti, kad kiekvienas spindulys pataikytų tik į reikiamą fosforą, naudojami tokie elementai kaip shadow mask (šešėlio tinklas) arba aperture grille (angų grotelės), vienas iš žinomiausių sprendimų — Sony Trinitron sistema.

Kaip veikia vaizdo formavimas

Elektronų patranka nuolat skleidžia ploną elektronų srautą, kuris deflektuojamas ir skenuoja fosforo sluoksnį eilė po eilės (vadinamoji eilutė-in-column) — tai vadinama rastre. Senesniuose televizoriuose dažnai naudota kintamoji rėmo schema — interlacing (pavyzdžiui, 50i arba 60i), o modernasniuose kineskopuose — progresinis skenavimas. Keičiant vaizdą pakankamai greitai (dažnai 50–60 Hz ir aukštesniais dažniais), žmogaus akis mato nuoseklų judantį vaizdą be mirgėjimo.

Defleksijos ritės sukuria magnetinį lauką, kuriuo elektronų spindulys yra nukreipiamas į skirtingas ekrano vietas. Specialios koregavimo grandinės užtikrina, kad geometrinės iškraipos būtų minimalios, o spalvų sutapimas (convergence) būtų tikslus — tai ypač svarbu spalvotuose kineskopuose, kur turi susitikti visų trijų spalvų spinduliai.

Techninės savybės ir trūkumai

Kineskopai turi keletą privalumų:

• Geras kontrastas ir gilios juodos spalvos;
• Platus žiūrėjimo kampas ir natūralus judesio atkūrimas be daug judesio suliejimo;
• Dažnai aukštas dinaminių spalvų sodrumas be matomo „latencijos“ efekto.

Tačiau yra ir trūkumų:

• Dydis ir svoris — stori stiklai ir vidinis vakuumas lemia, kad dideli televizoriai yra sunkūs ir voluminiai;
• Energijos sąnaudos ir šilumos išskyrimas didesni nei pas daugumą šiuolaikinių skysčių kristalų ekranų;
• Galimi vaizdo „įdegimai“ (burn-in), ypač pasikartojantiems statiniams vaizdams;
• Palyginti sudėtingesnė gamyba ir didesni medžiagų sunaudojimo reikalavimai (pvz., švino turintis stiklas);
• Potencialūs saugos aspektai: nors modernūs kineskopai atitinka radiacijos normas, aukštos įtampos elementai reikalauja atsargumo remontuojant ar ardant.

Istorija ir evoliucija

Praktinė katodinių spindulių vamzdžio panaudojimo pradžia siejama su 1897 m. išradimu, kai tokie vamzdžiai pradėti naudoti kaip oscilografai — prietaisai elektroninių bangų vizualizavimui. Vėlesnius dešimtmečius technologija tobulinta, kol 1920–1930 m. Philo T. Farnsworthas ir kiti išradėjai pritaikė šią technologiją elektroninei televizijai. Spalvoto kino ir televizijos atsiradimas bei tokie sprendimai kaip shadow mask ir Trinitron pagerino kokybę ir leido masinei spalvotų kineskopų gamybai. Kineskopai buvo pagrindinis televizoriaus ekrano tipas iki 2000-ųjų pradžios, kai ėmė dominuoti skystųjų kristalų ekranai ir vėliau — LED bei OLED sprendimai.

Priežiūra ir utilizavimas

Kineskopai reikalauja atsargumo remontuojant dėl didelės vidinės įtampos ir stiklo vakuumo. Išardant ar utilizuojant reikia laikytis aplinkosaugos reikalavimų — tradicinio kineskopo stiklas dažnai yra švino lydinio, o fosforai bei kiti komponentai turi būti tinkamai perdirbami. Daugelyje šalių veikia specialios surinkimo ir perdirbimo programos elektronikos atliekoms.

Apibendrinant, katodinių spindulių kineskopas buvo kertinis žingsnis televizijos ir vaizdo technologijų istorijoje: jis suteikė patikimą ir aukštos kokybės vaizdo atkūrimą ilgą laiką, kol paskutiniais dešimtmečiais jį pakeitė plonesnės, lengvesnės ir energiją taupančios plokščiosios ekrano technologijos.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas išrado elektroninį vamzdį?

K: Kas yra elektroninis vamzdis?

K: Kaip tai veikia?

K.: Kada pirmą kartą jis buvo panaudotas televizijai?

K: Kada vietoj jų pradėti naudoti LCD ir plazminiai ekranai?

K: Kodėl kineskopai yra sunkūs?

Paieška pagal raidę