Chosroidai (chosro[v]iani, gruzinų kalba: ხოსრო[ვ]იანი) – ankstyvosios Gruzijos valstybės Iberijos, vadintos Kartli, karalių, o vėliau valdančiųjų kunigaikščių dinastija IV–IX a. Tikriausiai iranietiškos kilmės, Mihranidų giminės atšaka, šeima apie 337 m. priėmė krikščionybę kaip oficialią religiją ir laviravo tarp Bizantijos imperijos ir Sasanidų, Irano, siekdama išlaikyti tam tikrą nepriklausomybę.

Kilme ir istorinis kontekstas

Chosroidų kilmė siejama su Persijos įtakos sritimis: dinastija laikoma Mihranidų atšaka, todėl jos vadovai dažnai turėjo siauresnius ryšius su iranietiškomis aristokratinėmis šeimomis. Chosroidai perėmė valdžią Iberijoje panašiu laikotarpiu, kai rytinėje Vidurio Azijoje ir Kaukaze intensyvėjo Bizantijos ir Sasanidų konkurencija. Šis geopolitinis spaudimas lėmė, kad Kartlio valdovai nuolat balansavo tarp didžiųjų imperijų, priimdami viena ar kita kryptimi orientuotą politiką ir kartais elgdamiesi kaip vasalai ar sąjungininkai.

Valdovų veikla ir politika

Chosroidų valdymo laikotarpiu Iberija patyrė reikšmingus politinius ir karininius poslinkius. Oficiali krikščionybės priėmimo data (apie 337 m.) pagal tradiciją siejama su karaliumi Mirianu III — tai stipriai pakeitė valstybės identitetą, teisinę bazę ir kultūrą. Chosroidų valdovai dažnai derino santykius tiek su Bizantija, tiek su Sasanidų Persia, stengdamiesi išsaugoti vietinę autonomiją arba pasinaudoti imperinių konfliktų akimirkomis.

Žymūs valdovai

  • Mirianas III – tradiciškai siejamas su Iberijos prisijungimu prie stačiatikiškos krikščionybės.
  • Vachtangas I Gorgasali – vienas žymiausių chosroidų karalių, kurio laikais stiprėjo centrinė valdžia, plėtėsi miestų gyvenimas ir karinė organizacija (Vachtangas dažnai minimas kaip svarbi asmenybė Gruzijos istorijoje).
  • Vėlesni valdovai ir kunigaikščiai – po intensyvių VIII–IX a. politinių poslinkių chosroidų vaidmuo palaipsniui silpo, o vietos feodalai ir kylanti Bagrationių giminė pradėjo užimti svarbesnes pozicijas.

Kultūra, religija ir paveldas

Chosroidų eros svarbiausias kultūrinis pokytis buvo krikščionybės įsitvirtinimas kaip valstybės religija, kas skatino bažnytinio gyvenimo plėtrą, raštiją ir vienuolynų statybą. Šiuo laikotarpiu vystėsi vietinė bažnytinė hierarchija ir sinchronizavosi savitos gruzinų krikščioniškos tradicijos su Bizantijos bažnyčios įtaka. Istoriniai šaltiniai apie chosroidus — didžia dalimi gruzinų kronikos, ypač Kartlis Cxovreba, taip pat bylos iš Bizantijos, Sasanidų ir kaimyninių armėnų šaltinių — leidžia rekonstruoti tiek politinę, tiek kultūrinę situaciją.

Nuosmukis ir dinastijos pabaiga

VII–VIII a. Arabų įsiveržimai į Kaukazą, skirtingi vietinių feodalų iškilimai ir nuolatinis Sasanidų–Bizantijos (vėliau – arabų) spaudimas lėmė, kad chosroidų valdžia ėmė silpnėti. Kai kurių šaltinių duomenimis, nuo tam tikro momento chosroidų valdovai dažnai buvo vadinami ne karaliais, o kunigaikščiais, o jų faktinė galia sumažėjo. IX a. pabaigoje ir X a. pradžioje kylanti Bagrationių giminė konsolidavo valdžią rytinėse Gruzijos žemėse ir galutinai pakeitė chosroidus kaip dominuojančią dinastiją.

Paveldas istorijoje ir archeologijoje

Chosroidų epochai priskiriami reikšmingi archeologiniai radiniai: bažnyčios, vienuolynai ir citadelės, kurios liudija tiek krikščioniškojo gyvenimo plėtrą, tiek vietinę architektūrinę raidą. Dalis medžiagos saugoma vietiniuose muziejuose ir aptinkama vykstant archeologiniams kasinėjimams. Istorinė atmintis apie chosroidus išliko gruzinų kronikose ir liaudies tradicijose, o jų veikla vertinama kaip pereinamasis laikotarpis nuo senovinių karalysčių prie viduramžių Gruzijos valstybingumo formų.

Šaltiniai ir tyrimai

Pagrindiniai informacijos šaltiniai apie chosroidus yra gruzinų kronikos (pvz., Kartlis Cxovreba), Bizantijos ir armėnų kronikų fragmentai, taip pat persų ir arabų kronikos. Archeologiniai tyrimai ir naujausi istorijos mokslų darbai nuolat papildė ir kartais koregiravo ankstesnes interpretacijas, todėl chosroidų vaidmuo Iberijos istorijoje tebėra aktyvių tyrimų objektas.