Dead reckoning
Negyvojo laiko nustatymas (arba DR) - tai padėties įvertinimo metodas. Tai svarbi navigacijos dalis. Naudojant paskutinį žinomą tašką (fiksuotą tašką), greitį ir kryptį, kuria transporto priemonė ar asmuo judėjo nuo to laiko, kai buvo fiksuotas taškas, galima spėti, kur yra dabartinė padėtis.
Jis naudojamas laivui, lėktuvui arba kartais sausumos transporto priemonei stebėti. Dabar naudojama pasaulinė padėties nustatymo sistema (GPS), todėl padėties nustatymas ne taip svarbus. Tačiau jis vis dar naudojamas tose vietovėse, kur nėra GPS, arba trumpą laiką, jei GPS atnaujinimas praleidžiamas. Be to, jį pravartu žinoti tuo atveju, jei GPS palydovai būtų sugadinti Saulės žybsnio arba įranga būtų prarasta ar sugedusi, todėl jo vis dar mokomi buriuotojai ir pilotai.
"Dead Reckoning" - tai būdas, kuriuo jūrininkai kartografavo pasaulį Kristupui Kolumbui atvykus į Naująjį pasaulį. Naudodamiesi žvaigždėmis, jie galėjo nustatyti savo platumą (atstumą tarp ekvatoriaus ir ašigalių). Tačiau kol nebuvo sukurti tikslūs laikrodžiai, jie negalėjo nustatyti savo geografinės ilgumos (kaip toli į rytus ar vakarus), nebent matydavo pažįstamą žemę. Todėl, norėdami perplaukti vandenynus, jie naudojo negyvąjį skaičiavimą. Taip Ričardas Byrdas 1926 m. tapo pirmuoju žmogumi, nuskridusiu į Šiaurės ašigalį. Jis sugebėjo skristi 16 valandų ir grįžti į tą vietą, iš kurios išskrido, o po juo buvo tik ledo laukai.
Vėjo dreifas daro įtaką negyvam skaičiavimui
Metodas
Skaičiavimas pagal mirties tašką pradedamas nuo žinomo taško (fiksuoto taško). Tada reikia žinoti transporto priemonės greitį. Senais laikais laivuose per bortą permesdavo rąstą (pririštą prie virvės) ir skaičiuodavo, per kiek laiko šis rąstas praplaukia (arba traukdavo virvę su mazgais ir skaičiuodavo, kiek mazgų ištraukiama per tam tikrą laiką). Taip būtų galima nustatyti laivo greitį. Žinant kryptį iš kompaso būtų galima nustatyti kryptį. Iš šių dviejų skaičių būtų galima apskaičiuoti (gerai atspėti) dabartinę transporto priemonės buvimo vietą. Tačiau vėjas stumia transporto priemonę į vieną pusę (vadinamas dreifu), todėl reikia išmatuoti ir šį reiškinį. Be to, vandenyje, net ir viduryje vandenyno, yra srovių. Laikui bėgant dėl to taip pat gali atsirasti klaidų, todėl buvo sudaryti žemėlapiai, kuriuose srovės buvo koreguojamos.
Lėktuvai gali lengvai išmatuoti vėjo greitį (kaip greitai jie skrieja ore), bet ne tai, kaip greitai jie juda virš žemės (vadinamąjį žemės greitį). Priešpriešinis, uodegos ar šoninis vėjas keičia žemės greitį. Jei žinomas lėktuvo aukštis, ant žemės skrendančio lėktuvo greitį galima nustatyti nustatant laiką, kaip greitai lėktuvas pralekia pro ant žemės esantį objektą. (Kuo aukščiau esate, tuo lėčiau juda žemė). Norint rasti žemės greitį ir lėktuvo dreifą, galima pasinaudoti lėktuvo grindyse esančiu langu.
Ant žemės esanti transporto priemonė taip pat gali naudotis "dead reckoning". Paprastai joms nereikia jaudintis dėl vėjo keliamo dreifo, o sausumoje nėra srovių, todėl taip skaičiuoti lengviau.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Dead Reckoning?
A.: "Dead Reckoning" (arba DR) - tai padėties įvertinimo metodas, taikomas pagal paskutinį žinomą tašką, judėjimo greitį ir kryptį.
K: Kam naudojamas mirusiųjų padėties nustatymas?
A.: Negyvoji atskaita naudojama laivo, lėktuvo ar transporto priemonės padėčiai nustatyti.
K: Kodėl dabar "Dead Reckoning" nebenaudojamas taip dažnai?
A: Dabar navigacijai naudojama pasaulinė padėties nustatymo sistema (GPS), todėl "Dead Reckoning" tampa mažiau svarbi.
K: Kokiose situacijose "Dead Reckoning" vis dar naudingas?
A.: Negyvoji atskaita naudinga tose vietovėse, kur nėra GPS, arba trumpais laikotarpiais, jei GPS neatnaujinama.
K: Kodėl svarbu žinoti apie "Dead Reckoning"?
A: Žinios apie "Dead Reckoning" yra svarbios tuo atveju, jei GPS palydovai būtų sugadinti arba įranga būtų prarasta, kad jūreiviai ir pilotai vis dar galėtų orientuotis.
K: Kaip jūrininkai sudarė pasaulio žemėlapius po to, kai Kristupas Kolumbas atvyko į Naująjį pasaulį?
A: Jūreiviai naudojosi "Dead Reckoning" ir žvaigždėmis, kad nustatytų savo platumą ir sudarytų pasaulio žemėlapį.
K: Kaip Ričardas Birdas tapo pirmuoju žmogumi, nuskridusiu į Šiaurės ašigalį?
A: Ričardas Bardas, naudodamasis Dead Reckoning, 1926 m. nuskrido į Šiaurės ašigalį, skrisdamas 16 valandų ir grįždamas ten, iš kur išskrido, o po juo buvo tik ledo laukai.
