Derbio šilko fabrikas yra pramonės muziejus Derbyje, Anglijoje, įsikūręs istoriniame buvusiame šilko fabrike, kuris yra Derwent Valley Mills komplekso dalis. Tarp 1717 ir 1721 m. prie Dervento upės pastatytas malūnas tapo pirmuoju Didžiojoje Britanijoje gamykliniu pastatu, kuriame vandens ratu varomos mašinos naudotos šilko siūlams gaminti.

Įkūrimas ir technologijos

Žymiausias to laikotarpio figūra buvo inžinierius Džordžas Sorokoldas (George Sorocold), kuris projektavo ir įrengė vandens ratus bei velenus, pritaikytus šių didelių verpimo mašinų varikliavimui. Darbui fabrike panaudotos apskritiminės verpimo mašinos (dar vadinamos mėtymo mašinomis), kurios leido žymiai padidinti siūlų gamybos apimtis lyginant su tradiciniu naminių verpėjų verpimo rateliu.

Džonas Lombė (John Lombe), dirbęs Italijos šilko pramonėje, atgabeno ir pritaikė užsienyje pamatytų didelių šilko verpimo mašinų konstrukcijas bei organizavo jų gamybą ir eksploatavimą. Tai kartais laikoma vienu ankstyvųjų pramoninio šnipinėjimo pavyzdžių – Lombė esąs nukopijavo itališkų mašinų sprendimus ir taip paskatino inovacijas Anglijoje.

Fabriko sistema ir reikšmė

Šios didelės, vandens ratu varomos mašinos leido sujungti visus gamybos etapus viename pastate: nuo siūlų verpimo iki aukštos kokybės siūlų paruošimo. Dėl centralizuotos energijos (vandens) panaudojimo, specializuotų mašinų ir didelio organizuoto darbuotojų skaičiaus (laikytina, kad jų būdavo apie 200–400), Lombų šilko malūnas laikomas pirmuoju Didžiojoje Britanijoje sėkmingai įgyvendintu fabriko sistemos pavyzdžiu. Tai reikšmingai pakeitė gamybos organizavimą ir tapo ankstyvosios pramoninės revoliucijos etapu.

Nuosavybės ir valdymo pokyčiai

Džono Lombės mirtis 1722 m. (jo mirtis nuo to laiko kelia spėliones ir garsėja legendomis apie nuodų panaudojimą) bei velionio giminaičių sprendimai lėmė, kad valdymas ir nuosavybė keitėsi. Pusbrolis ser Tomas Lombė (Thomas Lombe Knt.) valdė turtą tol, kol mirė 1739 m. birželio 2 d., o po to pirmajam nuomai ir valdymui ėmėsi kiti asmenys bei partnerystės.

1739 m. ponia Elžbieta paskelbė apie pastato ir mašinų nuomą; likusiuose nuomos metuose dalį teisių perėmė Ričardas Vilsonas jaunesnysis iš Lidso. Vėliau malūnu administravo pirkliai Williamas ir Samuelis Lloydai (abu iš Londono), o valdytoju buvo samdomas Thomas Bennet.

Darbo sąlygos, lankytojai ir socialinis kontekstas

Darbas malūne pasižymėjo ilgomis pamainomis, žemais atlyginimais ir griežta disciplina. Viljamas Huttonas, anksčiau dirbęs darbininku, prisiminė ilgas darbo valandas, smurtą ir menkas algas. Aplinkybės kartais būdavo labai sunkios — vadinamoji „karštis, smarvė ir triukšmas“ (kaip aprašė Torringtonas) bei vaikų darbas (įspūdį paliko Fairholtas 1835 m.) buvo viso to dalis.

Malūną taip pat dažnai lankė svečiai ir turistai. Pavyzdžiui, 1777 m. rugsėjį jį aplankė Bosvelas. Kelionių aprašymuose dažnai minimi tiek gamybiniai įspūdžiai, tiek kritikos elementai dėl darbo sąlygų.

Ekonominiai svyravimai ir kovos dėl teisių

XVIII–XIX a. sandūroje Derbis tapo vienu iš darbininkų judėjimo centrų. 1833 m. lapkritį prasidėję protestai lėmė 1834 m. vasarį įkurtą Didžiąją nacionalinę profesinę sąjungą. Netrukus įvyko Tolpudlio kankinių susirinkimas. Šilko malūnas nebuvo tiesioginiame judėjimo epicentre, bet tuo metu malūno nuomininkas Tayloras buvo vienas iš darbdavių, pasisakiusių prieš profsąjungų narių priėmimą į darbą. Dėl to dalis buvusių profsąjungos narių ilgai nerado kitos darbo vietos Derbyje. Derbio profesinių sąjungų taryba šį įvykį prisimena kasmet rengdama eitynes savaitgalį prieš Gegužės pirmąją.

Taylorų šeima toliau eksploatavo malūną iki 1865 m., kai patyrė bankrotą ir buvo priversta parduoti mašinas bei nuomos teises. 1865 m. laikraštis "The Derby Mercury" pranešė apie daug šilko fabrikų pardavimą — tai liudijo pramonės nuosmukį, kurio vienas iš priežasčių buvo tarptautinės prekybos pokyčiai, įskaitant vėlesnį Cobdeno susitarimą su Prancūzija, kuris tiekimo ir kainų sąlygas pakeitė taip, kad Didžiosios Britanijos šilko pramonė nukentėjo.

Pastato paskirtys, gaisras ir restauracija

Ilgai trukusi šilko gamyba fabrike baigėsi apie 1908 m., kai patalpas užėmė chemijos įmonė "F.W. Hampshire and Company", gaminusi musių popierių ir kosulio sirupus. 1910 m. gruodžio 5 d. 5 val. ryto gaisras, kilęs šalia esančiame "Sowter Bothers" malūne, greitai persimetė į šilko malūną. Dėl liepsnų rytinė malūno siena įkrito į upę ir pastatas praktiškai sudegė. Panoro atlikti dideles gelbėjimo operacijas rajono ugniagesiai ir Midlando geležinkelio bendrovė, kuri išsaugojo bokšto karkasą ir duris, vedančias į pirmuosius aukštus — jų kontūrai matomi ir šiandien bokšto laiptinėje.

Po gaisro pastatas buvo atstatytas tokio pat aukščio, bet ne penkių, o trijų aukštų. XX a. trečiajame dešimtmetyje pastatas atiteko Elektros energijos tarnybai, kuri jį naudojo kaip sandėlius, dirbtuves ir valgyklą. Dėl to malūnas buvo ilgai paslėptas nuo viešumo ir beveik pamirštas, kol 1970 m. elektrinė išsikėlė.

Muziejus

Derbis ilgą laiką siekė įkurti vietinį pramonės muziejų, o atlaisvėjus patalpoms 1970 m., pastatas pamažu buvo pritaikytas muziejaus reikmėms. Pramonės muziejus atidarytas 1974 m. lapkričio 29 d. Šiandien lankytojai gali susipažinti su ankstyvosiomis mechaninėmis šilko gamybos technologijomis, fabriko istorija, darbo sąlygomis ir šio objekto reikšme pramoninės revoliucijos raidoje.

Istorinė reikšmė

Derbio šilko fabrikas išlieka svarbiu industrinės istorijos paminklu: jis iliustruoja pereinamojo laikotarpio nuo amatininkų prie gamyklinės gamybos modelį, centralizuoto energijos panaudojimo ir darbo padalijimo pradžią. Dėl to fabrikas ir visas Derwent Valley Mills kompleksas pripažįstami reikšmingais industrinės paveldo ir inžinerinių sprendimų pavyzdžiais.