Vandens ratas (hidroenergija): apibrėžimas, veikimas ir istorija

Sužinokite, kas yra vandens ratas: hidroenergijos principai, veikimo būdai ir istorinė raida — nuo viduramžių malūnų iki šiuolaikinių panaudojimų.

Autorius: Leandro Alegsa

Apie vandens ratus, kuriais varomos valtys, žr. irklinį ratą. Apie ratus, naudojamus tik vandeniui kelti, žr. noria. Apie vandens ratais varomus fabrikus ar pramonės šakas žr. vandens malūnas.

Vandens ratas - tai hidroenergijos sistema; mašina, skirta išgauti energiją iš vandens srauto. Vandens ratai ir hidroenergija buvo plačiai naudojami viduramžiais, kartu su vėjo malūnais varomi daugumoje Europos pramonės šakų. Dažniausiai vandens ratas buvo naudojamas miltams malti malūnuose, tačiau jį buvo galima naudoti ir liejyklose, mašinų gamyboje, taip pat linui, skirtam popieriui gaminti, plakti.

Vandens ratą sudaro didelis medinis arba metalinis ratas, kurio išoriniame išoriniame krašte išdėstytos kelios mentės arba kibirai, sudarantys varomąjį paviršių. Dažniausiai ratas montuojamas vertikaliai ant horizontalios ašies, tačiau kubilinis arba norvegiškas ratas montuojamas horizontaliai ant vertikalaus veleno. Vertikalūs ratai gali perduoti galią per ašį arba per žiedinę pavarą ir paprastai suka diržus arba krumpliaračius; horizontalūs ratai paprastai tiesiogiai suka savo apkrovą. Kanalas, kuriuo vanduo išvažiuoja iš rato, paprastai vadinamas "upeliu".

Apibrėžimas ir pagrindinės dalys

Vandens ratas — mechaninė įranga, kuri vandenį verčia mechanine judančia jėga, perduodama kitoms mašinoms arba gamybos įrenginiams. Pagrindinės vandens rato dalys yra:

  • Ratas (medinis arba metalinis korpusas);
  • Mentės arba kibirai, fiksuoti rato krašte ir gaunantys vandens smūgį;
  • Ašis arba velenas, perduodantis sukimosi momentą;
  • Pavaros (diržai, krumpliaračiai, žiedinės pavaros), perduodančios galią į vartotoją;
  • Užtvenkimas ir nuvedimo kanalai, reguliuojantys vandens srautą į ratą ir iš jo (pvz., užtvaros, pravazai, „upelis“ – išleidimo kanalas).

Veikimo principas

Veikimo esmė – vandens judesio energija (kinetinė arba potencialinė dėl aukščio skirtumo) perduodama rotorinę jėgą per mentes ar kibirus. Vanduo išmuša arba užpildo mentę — ratas suka ašį, kuri per pavaras suka malūno akmenis, velenus ar tiesiogiai sujungtą įrangą. Galingumą lemia srauto tūris (debitas) ir kritimas (head): didesnis aukščio skirtumas suteikia daugiau potencialios energijos, tuo tarpu didesnis srautas – daugiau bendros galios.

Vandens ratų tipai

Yra kelios klasikinės vandens rato konstrukcijos, skiriančios pagal tai, kaip vanduo sąveikauja su mente ir kur jis patenka:

  • Viršutinis (overshot) – vanduo pilamas ant rato viršaus; naudojamas kai yra didesnis aukščio kritimas, efektyvumas gali siekti 60–70 %.
  • Krūtininis (breastshot) – vanduo pataiko į rato vidurinę dalį; tinka vidutiniam kritimui.
  • Apatinis (undershot) – vanduo teka palei rato apačią ir suka jį greito srauto, bet mažo kritimo sąlygomis; efektyvumas žemesnis (20–40 %).
  • Kubilinis arba norvegiškas (horizontalus) – ratas sukasi horizontalia ašimi; dažnai naudojamas tiesioginiam darbui, pvz., siurblio arba sieto valdymui.

Istorija ir istorinė reikšmė

Vandens ratų naudojimo ištakos siekia senovės civilizacijas: ir antikinėje Graikijoje, ir Romoje buvo naudojamos vandeninės staklės ir paprasti vandens ratai. Viduramžiais vandens ratas tapo kertiniu technologiniu elementu Europoje – jis leido mechanizuoti daugelį ūkio ir amatų procesų:

  • maltiniai ir melioravimo darbai;
  • kalvės ir liejyklos;
  • audinių apdirbimas (plakimas, pilkimas);
  • pjovimo staklės, siurbliai ir kiti mechanizmai.

Pramonės revoliucijos metu vandeninė energija buvo viena iš pagrindinių energijos šaltinių prieš plačiai išplitus garui ir elektrai. XIX a. pradžioje buvo sukurti specializuoti vandens turbinos tipai (pvz., Benoît Fourneyron, kuriam priskiriama reikšminga pažanga rotorių projektavime), o vėliau – Francis ir Kaplan turbinos, kurios pakeitė tradicinius ratus didesnio efektyvumo ir platesnio panaudojimo dėka. Tradiciniai vandens ratai išliko mažos galios malūnuose ir kaip kultūrinis paveldas.

Perdavimo mechanizmai ir modernizacija

Vandens ratas gali tiesiogiai sukti apkrovą arba per pavarų sistemą perduoti sukimo momentą. Istoriškai dažnai buvo naudojami diržai, grandinės ir krumpliaračiai, o vėliau – sudėtingesnės redukcinės pavaros ir sankabos. Moderniais laikais tradicinius ratus galima aprūpinti generatoriais – taip įmanoma gaminti elektros energiją nedidelėms gyvenvietėms ar žemės ūkio reikmėms.

Efektyvumas ir konstrukciniai aspektai

  • Efektyvumas priklauso nuo rato tipo, mentių formos, sandarumo (vanduo „nepraslysta“), srauto reguliavimo ir mechaninių nuostolių pavarose.
  • Medinės konstrukcijos yra pigesnės ir lengviau remontuojamos, bet trumpiau tarnauja nei metalinės.
  • Rato dydis, mentių kampas ir kibirų tūris optimizuojami pagal vietines hidrologines sąlygas (debitą ir kritimą).

Aplinkosaugos aspektai

Net ir maži vandens ratai veikia upių ekosistemas: keičia vandens tekėjimą, gali sulaikyti nuosėdas ir trukdyti žuvų migracijai. Šiuolaikiniai sprendimai mažina poveikį – montuojami laipteliai žuvims, apvažiavimo (bypass) kanalai, sietai ir žemesnio poveikio turbinos. Restauruojant istorinius malūnus, dažnai siekiama suderinti kultūrinio paveldo išsaugojimą su ekologiniais reikalavimais.

Praktinis ir kultūrinis paveldas

Daugelis senovinių malūnų ir vandens ratų yra išsaugoti kaip technikos ir kultūros paminklai. Jie simbolizuoja ankstyvą mechanizaciją ir vietinę pramoninę istoriją. Restauracijos projektai dažnai sujungia edukaciją, turizmą ir atgaivančias energetikos funkcijas – atkuriant ratą ir pritaikant jį mažai hibridinei elektros gamybai arba demonstraciniams tikslams.

Išvados

Vandens ratas – paprasta ir ilgaamžė technologija, leidusi žmonėms panaudoti natūralų vandens judesį mechaniniam darbui. Nors didelę dalį pramonės jėgų dabar užima modernios turbinos ir elektrinės, vandens ratų istorinis ir edukacinis reikšmingumas išlieka svarbus, o tinkamai pritaikyti sprendimai tebepasiūlo mažos apimties tvarios energijos galimybes.

42 pėdų aukščio vandens ratas su viršgarsiniu stūmokliu, galintis veikti senajame Berio koledžo malūne Romoje, Džordžijos valstijoje.Zoom
42 pėdų aukščio vandens ratas su viršgarsiniu stūmokliu, galintis veikti senajame Berio koledžo malūne Romoje, Džordžijos valstijoje.

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Vandens malūnas

Graikų-romėnų Europa

Vandens rato technologija buvo žinoma jau seniai, tačiau plačiai pradėta naudoti tik viduramžiais, kai dėl didelio darbo jėgos trūkumo tokios mašinos kaip vandens ratas tapo ekonomiškai efektyvios. Tačiau senovės Romoje ir senovės Kinijoje vandens ratai turėjo daug praktinio pritaikymo - jie buvo naudojami malūnams, skirtiems grūdams ir kitoms medžiagoms plakti, varyti. Romėnai naudojo ir stacionarius, ir plaukiojančius vandens ratus ir pristatė vandens energiją kitoms Romos imperijos šalims. Žinoma, kad romėnai vandens ratus plačiai naudojo kasybos projektuose, o didžiuliai romėnų laikų vandens ratai rasti tokiose vietose kaip dabartinė Ispanija. I a. pr. m. e. graikų epigramatikas Antipatras iš Tesalonikų pirmasis paminėjo vandens ratą.

Senovės Kinija

Bent jau I mūsų eros amžiuje Rytų Han dinastijos kinai pradėjo naudoti vandens ratus grūdams smulkinti malūnuose ir stūmokliniams sūkuriams sukti kalant geležies rūdą į ketų.

Huan Tano apie 20 m. po Kr. (Wang Mango uzurpacijos metu) parašytame tekste, vadinamame Xin Lun, teigiama, kad legendinis mitologinis karalius Fu Xi buvo atsakingas už grūstuvą ir skiedinį, kurie vėliau virto pakreipiamuoju plaktuku, o vėliau - trišakiu plaktuku (žr. trišakį plaktuką). Nors autorius kalba apie mitologinį Fu Xi, jo rašinio ištrauka pateikia užuominą, kad I mūsų eros amžiuje Kinijoje vandens ratas buvo plačiai naudojamas.

31 m. po Kr. inžinierius ir Nanyango prefektas Du Shi sudėtingai panaudojo vandens ratą ir mašinas, kad įjungtų aukštakrosnės sūkius ir sukurtų geležies liejinį. Vandens ratai Kinijoje buvo naudojami ne tik praktiškai, bet ir neįprastai. Išradėjas Zhang Hengas (78-139 m.) pirmasis istorijoje panaudojo varomąją jėgą sukdamas astronominį prietaisą - armiliarinę sferą - naudodamas vandens ratą. Mechanikos inžinierius Ma Junas (200-265 m.) kartą panaudojo vandens ratą dideliam mechaniniam lėlių teatrui, skirtam Vei imperatoriui Mingui, maitinti ir valdyti.

Viduramžių Europa ir šiuolaikinė

Cistersų vienuolynuose vandens ratai buvo plačiai naudojami įvairių rūšių malūnams varyti. Ankstyvas labai didelio vandens rato pavyzdys išliko XIII a. pradžios Real Monasterio de Nuestra Senora de Rueda, cistersų vienuolyne Aragono regione Ispanijoje. Neabejotinai labiausiai paplitę buvo malūnai (kukurūzams), tačiau buvo ir lentpjūvių, piltinių ir malūnų, skirtų daugeliui kitų daug darbo reikalaujančių užduočių atlikti. Vandens ratas išliko konkurencingas garo varikliui iki pat pramonės revoliucijos.

Pagrindinis vandens ratų sunkumas buvo jų neatskiriamumas nuo vandens. Tai reiškė, kad malūnus dažnai reikėjo statyti toli nuo gyventojų centrų ir gamtinių išteklių. Tačiau vandens malūnai buvo naudojami komerciniais tikslais ir XX amžiuje.

Vandens ratai su atbuline eiga ir atbuline eiga tinka ten, kur yra nedidelis upelis, kurio aukščio skirtumas didesnis nei 2 metrai, dažnai kartu su nedideliu rezervuaru. Krūtininiai ir apatiniai vandens ratai gali būti naudojami upėse arba didelio tūrio srautuose su dideliais rezervuarais.

·        

"Breastshot" vandens ratas

·        

vandens ratas po šūviu

·        

Vandens ratas su atbuline eiga

Galingiausias Jungtinėje Karalystėje pastatytas vandens ratas buvo 100 AG Quarry Bank Mill vandens ratas netoli Mančesterio. Didelės krūtinės ląstos konstrukcijos, 1904 m. jis buvo nurašytas ir pakeistas keliomis turbinomis. Dabar jis restauruotas ir yra visuomenei atviras muziejus.

Šiuolaikines hidroelektrines užtvankas galima laikyti vandens rato palikuonėmis, nes jose taip pat naudojamas vandens judėjimas nuo kalno žemyn ratui sukti.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra vandens ratas?


Atsakymas: Vandens ratas - tai mašina, kuri išgauna energiją iš vandens srauto.

K: Kokia buvo dažniausia vandens ratų paskirtis viduramžiais?


A: Dažniausiai vandens ratai buvo naudojami miltams malti malūnuose.

K: Kaip dar buvo naudojami vandens ratai?


A: Vandens ratai buvo naudojami ir liejyklose, mašinų gamyboje, taip pat linų plukdymui popieriui.

K: Kaip sukonstruotas vandens ratas?


A: Vandens ratą sudaro didelis medinis arba metalinis ratas, kurio išorinis ratas yra varomasis paviršius su ant išorinio ratlankio išdėstytomis mentėmis arba kibirais.

K: Kaip montuojami vertikalūs vandens ratai?


A: Vertikalūs vandens ratai montuojami vertikaliai ant horizontalios ašies ir gali perduoti galią per ašį arba per žiedinę pavarą ir paprastai per pavaros diržus arba krumpliaračius.

K: Kaip montuojami horizontalūs vandens ratai?


A: Horizontalūs vandens ratai montuojami horizontaliai ant vertikalaus veleno ir paprastai tiesiogiai varo apkrovą.

K.: Kas yra "uodegos trauka"?


A.: "Uodega" - tai kanalas, kuriuo vanduo išleidžiamas iš rato.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3