Dr. Strangelove — Kubricko 1964 m. juodoji komedija apie branduolinę grėsmę

Stanley Kubricko "Dr. Strangelove" — 1964 m. juodoji komedija su Peteriu Sellersu: aštri satyra apie branduolinę grėsmę, absurdišką politiką ir apokalipsės ironiją.

"Dr. Strangelove" arba: Strangelove arba kaip aš išmokau nebijoti ir mylėti bombą (geriau žinomas tik kaip "Dr. Strangelove") - 1964 m. britų ir amerikiečių juodoji komedija, kurią režisavo ir prodiusavo Stanley Kubrickas, o pagrindinį vaidmenį atliko Peteris Sellersas.

Filmas yra aštri satyra apie Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgų, politinių sprendimų ir branduolinio atsargumo mechanizmų aplaidumą Šaltojo karo kontekste. Siužetas prasideda nuo vieno kariškio maskarado: nesveikas paranojiškas generolas Jackas D. Ripperis netikėtai įsako pradėti pirmąją branduolinę ataką prieš Sovietų Sąjungą. Jį vaidina Sterlingas Haydenas (aktorių sąraše jis minimas ne kaip nuoroda šiame tekste), o tolesnėse scenuose vyksta dramatiškas ir juokingas diplomatinių, karinių ir techninių bandymų derinys, kurių tikslas – sustabdyti bombonešius ir užkirsti kelią pasaulio pabaigai.

Veiksmas daugiausia vyksta dviejose vietose: Amerikoje, kariniame vadovybės kambaryje (angl. War Room), kur prezidentas su savo patarėjais bando suvaldyti krizę, ir kareivinių lėktuve, kur vieno B-52 įgula stengiasi įvykdyti misiją. Filmo pabaigoje sužinoma apie slaptą sovietų atgrasomąją priemonę – automatizuotą kobalto-torio "paskutinio teismo dienos mašiną", kurios egzistavimo Vakarai nebuvo informuoti; šis prietaisas padaro grėsmę galutinę ir neišvengiamą.

Vaidmenys ir aktorinė meistrystė

Svarbiausia filme – Peterio Sellerso atlikti trys pagrindiniai vaidmenys. Jo komedijos ir tragikomedijos junginys padiktavo filmo toną ir tapo vienu pagrindinių sėkmės veiksnių.

1. Dr. Strangelove, prezidento mokslinis patarėjas karo kambaryje. Šis vaidmuo yra raktas į filmo sėkmę. Strangelove'as, neįgaliojo vežimėlyje sėdintis buvęs nacių mokslininkas, tapo natūralizuotu JAV piliečiu. Jo buvęs vaidmuo į filmą patenka per jo dešinę ranką su juoda pirštine. Ši ranka atkakliai rodo nacių pasveikinimą, o Strangelove'as kartais kreipiasi į prezidentą "Mein Fuhrer". Jo akcentas puikiai kopijuoja tokių vokiečių kilmės amerikiečių, kaip Edvardas Telleris, "H-bombos tėvas", akcentą.
2. Prezidentą Merkiną Muflį vaidino Peteris Sellers, jis vaizduoja santūresnį, diplomatišką vidurio vakarų stiliaus politiko tipą, kuris stengiasi pragmatiškai spręsti krizę ir bendrauti su sovietų lyderiais per telefoną. Prezidentas kontrastuoja su kariniu entuziazmu ir panika, kuri vyrauja karo kambaryje.
3. RAF grupės kapitonas Lionelis Mandrakas, taip pat kurį atliko Peteris Sellers. Mandrakas yra britų karininkas, įstrigęs Amerikoje, kuriam pavesta tarpininkauti tarp beprotiškų nurodymų ir sveiko proto. Šis vaidmuo suteikia subtilaus britiško humoro ir nerimo elementą.

Be Sellerso, filmo ansamblyje yra ir kiti ryškūs aktoriai: George'ą C. Scottą kaip generolą Bucką Turgidsoną (aštrus, pamišęs karo šalininkas), Sterlingą Haydeną kaip generolą Jacką D. Ripperį (kurio veiksmai paleidžia krizę) ir Slimą Pickensą kaip Majorą T. J. "King" Kongą – B-52 piloto, kurio epizodai suteikia filmo kulminacinį juoką ir kartu siaubą. Šie vaidmenys kuria kontrastą tarp karinės agresijos ir politinio absurdo.

Tema, stilistika ir kilmė

Filmas pagrįstas Peterio George'o romanu "Raudonasis aliarmas" (1958), tačiau Kubrickas stipriai pakeitė toną ir plėtojo siužetą taip, kad kūrinyje atsirado tragiška satyra ir absurdiškas humoras. Atkreiptina, kad originalioje knygoje nebuvo Dr. Strangelove'o kaip personažo ir nebuvo išplėtotos kai kurios filmui būdingos idėjos – pavyzdžiui, automatinė sovietų "paskutinio teismo dienos mašina". Šį galutinį apokaliptinį elementą Kubrickas ir scenarijaus autoriai pridėjo, kad sustiprintų ironiją ir parengtų filmui galutinį, sarkastišką epilogą.

Režisūra, juodos ir baltos filmavimo sprendimai ir satyrinė kalba pabrėžia absurdo jausmą: nors veiksmas vyksta modernioje karinės-politinės krizės realybėje, filmas perkelia ją į groteską, parodydamas, kaip techninės ir biurokratinės sistemos gali generuoti pražūtį net be tyčinio blogio.

Priėmimas ir palikimas

Premjeros metais filmas sulaukė tiek pagyrimų, tiek kritikos: kai kam atrodė necenzūruotai juokinga kalbėti apie branduolinį sunaikinimą, kiti gyrė Kubricko drąsą ir Sellerso aktorinį meistriškumą. Vėliau Dr. Strangelove tapo pripažintu klasikos kūriniu – jį dažnai mini kino kritikų apžvalgos ir "geriausių filmų" sąrašai. 1989 m. JAV Kongreso biblioteka šį filmą įtraukė į Nacionalinį filmų registrą kaip kultūriškai, istoriniu ar estetiškai reikšmingą kūrinį.

Filmas buvo nominuotas keliems svarbiems apdovanojimams, tarp jų – keturiems Oskarams (įskaitant Geriausio filmo, Geriausio režisieriaus ir Geriausio aktoriaus kategorijas). Nors jis laimėtoju anuomet netapo visose nominacijose, jo įtaka kino kalbai ir visuomeninei diskusijai apie branduolinę politiką išliko stipri.

Ši juodoji komedija iki šiol vertinama dėl savo aštraus humoro, Puikios aktorių vaidybos ir Kubricko režisūros, kurios padarė iš Dr. Strangelove vieną iš įsimintiniausių Šaltojo karo satyrų kine. Filme taip pat naudojama įsimintina muzika – pabaigoje skamba Veros Lynn daina "We'll Meet Again", kuri sarkastiškai pabrėžia filmo eschatologinę nuotaiką.

Paieška pagal raidę