Edmundas Brisco Fordas (1901–1988) — britų ekologinės genetikos pradininkas
Edmundas Brisco Fordas (1901–1988) – britų ekologinės genetikos pradininkas; jo tyrimai apie natūralią atranką ir drugelius suformavo modernią populiacijų genetiką.
Edmundas Brisco Fordas FRS (1901 m. balandžio 23 d. - 1988 m. sausio 2 d.) - britų ekologinės genetikos mokslininkas. Jis buvo lyderis tarp tų britų biologų, kurie tyrinėjo natūralios atrankos vaidmenį gamtoje. Dar būdamas moksleivis Fordas susidomėjo lepidoptera - vabzdžių grupe, kuriai priklauso drugeliai ir kandys. Jis pradėjo tyrinėti natūralių populiacijų genetiką ir sukūrė ekologinės genetikos sritį. 1954 m. Fordas buvo apdovanotas Karališkosios draugijos Darvino medaliu. Vėliau, 1968 m., jis buvo apdovanotas UNESCO Kalingos premija už mokslo populiarinimą.
Mokslinė veikla ir idėjos
Fordas buvo vienas iš tų mokslininkų, kurie pabrėžė, kad genetikos tyrimai negali apsiriboti laboratorija — juos reikia visapusiškai pritaikyti laukinėms populiacijoms. Jis sistemingai tyrinėjo genų dažnius laukinėse populiacijose, aiškindamas, kaip natūrali atranka, mutacijos, genų srautai ir kiti veiksniai formuoja genetinę įvairovę gamtoje. Fordas daug dėmesio skyrė spalvų polimorfizmui ir kitoms matomoms fenotipo variacijoms, ypač drugelių ir kandžių populiacijose.
Metodai ir praktika
Praktinis laukinių populiacijų tyrimas buvo Fordo darbo kertinis akmuo. Jis diegė ir tobulino metodus, leidžiančius kiekybiškai įvertinti selekcijos stiprumą gamtoje: ilgalaikio stebėjimo programos, statistiniai genų dažnių skaičiavimai, populiacijų mėginiai ir palyginimai tarp vietovių bei sezonų. Jo požiūris skatino glaudų laukinių stebėjimų, eksperimentų ir modelių derinį, kad būtų galima patikimai nustatyti evoliucinius procesus laisvėje.
Pagrindinės mokslo temos ir indėlis
- Ekologinė genetika kaip atskira disciplina – Fordas suformulavo šios srities pagrindus, apjungdamas ekologiją ir klasikines bei populiacines genetikos idėjas.
- Balansuoto polimorfizmo samprata – jis tyrė, kaip ir kodėl skirtingi aleliai gali ilgai išlikti tose pačiose populiacijose, kai yra selekcinis pranašumas arba dinamika, palaikanti įvairovę.
- Kiekybinis selekcijos matavimas – Fordas parodė, kad selekcijos koeficientus galima tiesiogiai įvertinti laukinėse populiacijose ir palyginti tarp skirtingų sąlygų.
Apdovanojimai ir pripažinimas
- Karališkosios draugijos narystė (FRS) — vienas aukščiausių Didžiosios Britanijos mokslinio pripažinimo ženklų.
- Darvino medalis (1954) už reikšmingus indėlius į evoliucijos studijas.
- UNESCO Kalingos premija (1968) už mokslo populiarinimą ir viešinimą.
Paveldo reikšmė
Fordo idėjos ir metodai turėjo ilgalaikį poveikį evoliucinės biologijos raidai. Jo darbas padėjo įtvirtinti natūralios atrankos kaip pagrindinio evoliucijos variklio vaidmenį ir parodė, kad genetinė įvairovė laukinėse populiacijose gali būti ištirta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Dėl jo indėlio ekologinė genetika tapo atvira, empirine disciplina, kuri vėliau stipriai prisidėjo prie tokių sričių kaip populiacijų biologija, konservacinė genetika ir ekologija.
Švietimas ir įtaka
Be tiesioginių tyrimų, Fordas daug dirbo populiarinant mokslą ir šviesti tiek kolegas, tiek plačiąją visuomenę apie evoliucijos procesus. Jo mokslinė bibliografija ir vadovai tapo plačiai naudojamais šaltiniais studentams ir tyrėjams. Fordo požiūris į lauko eksperimentus ir duomenų rinkimą išlieka svarbus principas šiuolaikiniuose ekologinės genetikos tyrimuose.
Edmundo Brisco Fordo darbai ir idėjos vis dar aptariami bei taikomi — jie sudaro pagrindą daugybei tolesnių tyrimų apie tai, kaip genai ir aplinka sąveikauja formuojant organizmų įvairovę ir prisitaikymą.
Karjera
Specializavosi genetikos srityje, 1939 m. buvo paskirtas Oksfordo universiteto genetikos dėstytoju, 1952-1969 m. buvo Genetikos laboratorijos direktorius, 1963-1969 m. - ekologinės genetikos profesorius. Fordas buvo vienas pirmųjų mokslininkų, išrinktų Visų sielų koledžo nariu nuo XVII a.
Fordas ilgai bendradarbiavo su R. A. Fišeriu. Tuo metu, kai Fordas sukūrė savo oficialų genetinio polimorfizmo apibrėžimą, Fišeris jau buvo pripratęs prie didelių atrankos verčių gamtoje. Didžiausią įspūdį jam padarė tai, kad polimorfizmas slepia galingas atrankos jėgas (kaip pavyzdį Fordas pateikė žmogaus kraujo grupes). Kaip ir Fišeris, jis tęsė natūraliosios atrankos ir genetinio dreifo diskusiją su Sevaliu Raitu (Sewall Wright), kuris, Fordo nuomone, per daug dėmesio skyrė genetiniam dreifui. Būtent dėl Fordo ir jo paties darbų Dobžanskis savo garsiojo teksto trečiajame leidime pakeitė akcentą iš dreifo į atranką.
Fordas prognozavo, kad žmonių kraujo grupių polimorfizmai gali išlikti populiacijoje, apsaugodami nuo tam tikrų ligų. Praėjus šešeriems metams po šios prognozės buvo nustatyta, kad taip ir yra, be to, heterozigotų pranašumas buvo galutinai nustatytas atlikus AB x AB kryžminimo tyrimą. Jo opus magnum buvo "Ekologinė genetika", išleista keturiais leidimais ir turėjusi didelę įtaką. Jis padėjo pagrindus vėlesniems šios srities tyrimams ir buvo pakviestas kaip konsultantas padėti įsteigti panašias tyrimų grupes keliose kitose šalyse.
Iš daugybės Fordo leidinių bene didžiausią pasisekimą turėjo pirmoji "Naujojo gamtininko" serijos knyga "Drugeliai". 1955 m. Fordas taip pat parašė tos pačios serijos knygą "Motinos" (Moths), ir jis yra vienas iš nedaugelio autorių, parašiusių daugiau nei vieną šios serijos knygą.
Ekologinė genetika
E. B. Fordas daug metų dirbo genetinio polimorfizmo srityje. Polimorfizmas natūraliose populiacijose yra dažnas reiškinys; svarbiausias bruožas yra dviejų ar daugiau nutrūkstamų rūšies formų buvimas kartu, esant tam tikrai pusiausvyrai. Kol kiekvienos formos proporcijos yra didesnės už mutacijų dažnį, tol priežastis turi būti atranka. Dar 1930 m. Fišeris aptarė situaciją, kai, esant aleliams viename lokuse, heterozigotas yra gyvybingesnis už homozigotą. Tai tipiškas genetinis mechanizmas, sukeliantis tokio tipo polimorfizmą. Šis darbas apima lauko tyrimų, taksonomijos ir laboratorinės genetikos sintezę.
Callimorpha dominula morpha typica su išskleistais sparnais. Šios rūšies polimorfizmą daugelį metų tyrinėjo Fordas. Raudoni su juodais užpakaliniais sparnais, atsiskleidžiantys skrydžio metu, įspėja apie jos nuodingą skonį. Priekiniai sparnai yra kriptiniai, ramybės metu dengiantys užpakalinius sparnus. Čia ant žmogaus rankos užkritusi kandis ilsisi, bet yra budri, o priekinius sparnus atlenkė į priekį, kad išryškėtų įspėjamasis blyksnis.
Ieškoti