Velykų sala (Rapa Nui) — Ramiojo vandenyno sala su Moai ir UNESCO paveldu

Velykų sala (Rapa Nui) – paslaptingi Moai, UNESCO paveldas, Hanga Roa ir Rano Kau krateris. Atrask Polinezijos istoriją, unikalią gamtą ir kultūrą vienoje saloje.

Velykų sala - Polinezijos sala Ramiojo vandenyno pietryčiuose. Sostinė - Hanga Roa.

Velykų sala (rapa nui kalboje Rapa Nui, ispan. Isla de Pascua) yra viena izoliuočiausių gyvenamų salų pasaulyje. Sala užima apie 163,6 km² ir yra priklausoma Čile administracine prasme. Gyventojų skaičius kinta, bet sudaro kelis tūkstančius; dauguma gyventojų gyvena Hanga Roa miestelyje.

Geografija ir gamta

Sala susidarė iš trijų ugnikalnių – didžiausi iš jų yra Terevaka, Poike ir Rano Kau. Salos reljefą papildo lavai susidariusios lygumos, uolėti krantai ir įspūdingi krateriai. Moai statulos dažniausiai stovi ant akmeninių platformų (ahu) ar išdėstytos palei krantus.

• Rano Kau – didelis ugnikalnio krateris salos pietvakariuose; jo kraterio dugne yra natūralus ežeras, vienas iš nedaugelio salos gėlo vandens telkinių.
• Rano Raraku – pagrindinė akmens karjė vieta, kurioje buvo drožiami dauguma Moai statulų.
• Salos flora ir fauna yra ribota dėl atokumo ir žmogaus veiklos; natūralios medžių buveinės išnyko dėl istorinės deforestacijos.

Moai ir archeologija

Velykų sala garsėja apie 887 didžiulėmis statulomis, vadinamomis Moai, kurias sukūrė ankstyvieji Rapa Nui gyventojai. Moai dažniausiai atvaizdavo protėvių ar svarbių bendruomenės asmenų įvaizdžius ir buvo statomi ant ritinyje pastatytų akmeninių platformų (ahu). Kai kurios statulos turi raudonus „kepures“ (pukao), sukaltas iš kitos vulkaninės uolienos rūšies.

Moai gamybos, pernešimo ir statymo technikos iki šiol yra tyrinėjamos – archeologai atskleidė daugelį statybos etapų, taip pat aptiko infrastruktūrą ir gyvenvietes, susijusias su akmens drožyba. Rūpi ir statulų kultūrinė reikšmė bei jų vaidmuo socialinėje struktūroje.

Istorija ir gyventojai

Velykų sala buvo apgyvendinta polineziečių imigrantų, kurie sukūrė vietinę Rapa Nui kultūrą ir kalbą. Per šimtmečius susiformavo sudėtinga socialinė sistema, iš dalies susijusi su Moai statybomis ir vėlesniais ritualais.

XIX a. Europos atradėjų, prekeivių ir vergų plėšikavimų metu sala patyrė sunkių smūgių: atvyko ligos, dalis gyventojų buvo išvežta į vergiją, o susirgimų rezultatas buvo didelis gyventojų skaičiaus kritimas. To pasekmės kartu su kitais veiksniais įtakojo socialinius ir ekologinius pokyčius.

1888 m. sala buvo formalizuotai prijungta prie Čilės. Šiandien salos gyventojai yra mišrios kilmės (vietiniai Rapa Nui, čiliečiai ir kiti) ir kalba tiek ispaniškai, tiek rapa nui kalba.

Ekologija ir saugojimas

UNESCO pripažino Velykų salą pasaulio paveldo verte – tai akcentuoja tiek unikalią kultūrinę paveldą, tiek būtinybę saugoti archeologinius paminklus. Didžioji salos dalis yra saugoma pasaulio paveldo objektu pripažintame Rapa Nui nacionaliniame parke, kuriame vykdomi restauracijos ir apsaugos darbai.

XIX a. įvežti gyvūnai, pirmiausia žiurkės, vėliau avys ir kiti galvijai, prisidėjo prie vietinės floros nykimo ir dirvožemio erozijos. Ilgalaikė buveinių degradacija paveikė žemės ūkį ir ekologinį stabilumą. Šiuolaikinės saugos iniciatyvos apima reforestaciją, erozijos kontrolę ir turistų srauto valdymą.

Kultūra, religija ir bendruomenė

Be Moai, saloje vystėsi unikalios religinės praktikos, įskaitant paukščių žmogaus (Tangata manu) kultą, kuris turėjo sezoninių varžybų ir simbolinių reikšmių. Tradicinė meninė raiška – medžio drožyba, tekstilė, šokiai ir garso menai – gyvi ir šiandien.

Rapa Nui bendruomenė aktyviai dalyvauja kultūros paveldo išsaugojime, vyksta atgimimo iniciatyvos, kalbos mokymas ir kasmetiniai renginiai, pritraukiantys turistus bei tyrėjus.

Turizmas ir praktinė informacija

• Hanga Roa – pagrindinis pasiekiamumo taškas: čia yra oro uostas, apgyvendinimo įstaigos, muziejai ir paslaugos lankytojams.
• Didžiausias turistų traukos objektas – Rano Raraku, Ahu Tongariki, Anakena paplūdimys ir Rano Kau krateris.
• Saugant paveldą, lankytojams rekomenduojama laikytis nurodymų, neslipti ant archeologinių paminklų ir naudotis oficialiais gidais.

Svarbios pastabos

Velykų sala yra svarbi tiek archeologiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Jos ateitis priklauso nuo sėkmingo paveldo išsaugojimo, ekologinių atkūrimo priemonių ir tvaraus turizmo valdymo, kartu gerbiant vietinės Rapa Nui bendruomenės teises ir interesus.

Istorija

Velykų salos istorija turtinga ir prieštaringa. Jos gyventojai patyrė badą, pilietinį karą, vergų antpuolius ir beveik visišką miškų išnykimą. Gyventojų skaičius ne kartą smarkiai sumažėjo. Salos gyventojai paliko garsų kultūrinį palikimą.

Manoma, kad Velykų saloje buvo apgyvendinti 300-400 m. po Kr., t. y. maždaug tuo pačiu metu, kai į Havajus atvyko pirmieji gyventojai. Tačiau nauji radiokarboninio datavimo rezultatai rodo, kad Polinezija ir Rapa Nui buvo apgyvendintos nuo 700 iki 1100 m. po Kr.

Greičiausiai saloje apsigyveno polineziečiai, kurie plaukė kanojomis arba katamaranais iš už 3 200 km esančių Markizų salų arba už 2 600 km esančių Gambjero salų (Mangarevos). Kai saloje lankėsi kapitonas Kukas, vienas iš jo įgulos narių, polinezietis iš Bora Boros, sugebėjo susikalbėti su Rapa Nui.

Pagal žodines tradicijas, kurias 1860 m. užrašė misionieriai, saloje iš pradžių buvo labai aiški klasių sistema su ariki, vyriausiuoju vadu, kuris turėjo didelę valdžią devyniems kitiems klanams ir jų vadams. 1786 m. atvykęs prancūzų jūrininkas Jeanas-Francois de Galaupas, grafas de La Perouse, saloje rado 2 000 žmonių. Dėl didelio vergų antplūdžio iš Peru 1862 m. ir po to sekusios raupų epidemijos 1877 m. gyventojų skaičius sumažėjo tik iki 111 žmonių. Tuo metu Velykų saloje apsigyveno katalikų misionieriai, kurie ėmė atversti gyventojus į krikščionybę, ir šis procesas buvo baigtas XIX a. pabaigoje. 1888 m. Čilė aneksavo Velykų salą ir išnuomojo didžiąją dalį žemės avininkystei. 1965 m. Čilės vyriausybė paskyrė Velykų salos civilinį gubernatorių, o salos gyventojai tapo visateisiais Čilės piliečiais.

Vyriausiasis vadas buvo vyriausias legendinio salos įkūrėjo Hotu Matu'a palikuonis pagal pirmagimio liniją. Labiausiai matoma kultūros dalis buvo labai didelių statulų, vadinamų moai, kurios simbolizavo dievintus protėvius, gamyba. Buvo tikima, kad gyvieji palaiko santykius su mirusiaisiais, o mirusieji teikia viską, ko reikia gyviesiems. Dauguma gyvenviečių buvo pakrantėje, todėl moai buvo statomi palei visą pakrantę ir stebėjo savo palikuonis prieš juos esančiose gyvenvietėse, atsukę nugaras į dvasių pasaulį jūroje.

Ahu Tongariki netoli Rano Raraku - 15 moai ahu, iškasta ir restauruota XX a. 9-ajame dešimtmetyje

Klimatas ir orai

Velykų salos klimatas - subtropinis jūrinis. Žemiausia temperatūra būna liepos ir rugpjūčio mėnesiais (18 °C), o aukščiausia - vasario mėnesį (aukščiausia temperatūra 28 °C), t. y. pietų pusrutulyje vasaros sezono metu. Žiemos gana švelnios. Lietingiausias mėnuo yra balandis, nors saloje kritulių būna ištisus metus.

yudet 5ctvvwj34uyhx ufdawsiejdf6gy8gbkjhkmn,

Velykų sala

Klausimai ir atsakymai

K: Kur yra Velykų sala?

K: Kokia yra Velykų salos sostinė?

K: Kaip vadinamos didžiulės statulos, kuriomis garsėja Velykų sala?

K: Kas sukūrė Moai?

K: Kaip vadinasi didžiulis krateris Velykų salos pakraštyje?

K: Kas saugoma Rapa Nui nacionaliniame parke?

K: Kas XIX a. nusiaubė Velykų salos gyventojus?

Paieška pagal raidę