Eudimorphodon yra neseniai atrastas pterozauras, kilęs iš Italijoje esančių viršutinio triaso uolienų skalūnų. Atrastas beveik visas skeletas 1973 m., todėl šis radinys leido geriau suprasti ankstyvųjų pterozaurų morfologiją ir ekologiją.

Aprašymas ir dydis

Analizė parodė, kad jis priklausė ilgasparnių pterozaurų pošeimiui - Rhamphorhynchoidea. Eudimorphodon buvo santykinai mažas pterozauras: jo žandikaulio ilgis siekė vos apie 6 cm, o bendras sparnų išskėtimas rekonstruojamas maždaug iki 1 metro (tikslus dydis gali skirtis tarp individų). Kūnas buvo lengvas, kaulai ploni ir pritaikyti skrydžiui, kaip ir kiti ankstyvieji skraidantys ropliai.

Dantys – unikalus požymis

Beveik visas skeletas atskleidė išskirtinę dantų struktūrą: Eudimorphodon turėjo apie 110 dantų, sutalpinamų trumpame žandikaulyje. Priekyje dantys buvo kandžiai ir ilgesni, o užpakalyje – mažesni, daugiakampiški (daugiasmailiai); daugelyje iš jų buvo po penkias iškilas kandikas (cusps). Toks heterodontiškas ir daugiašaknis dantų išsidėstymas yra retas tarp pterozaurų, kurių dantys dažniausiai būna paprastos kūgio formos.

Mityba ir maisto paieška

Skrandžio turinys parodė, kad Eudimorphodon suvalgė mažą žuvį Parapholidophorus (nuoroda į fosiliją – Skrandžio turinio analizė). Dantys viršutinėje ir apatinėje žandikaulių eilėje tiesiogiai liečiasi vienas su kitu, ypač žandikaulio gale, todėl kaukolė buvo pritaikyta galimai daliniam sutraiškyti ar „kramtymui“.

  • Dantų nusidėvėjimo modeliai rodo, kad Eudimorphodon galėjo sutraiškyti kietesnį maistą, pavyzdžiui, kriauklelius ar kitas kietas daleles.
  • Nusidėvėjimas šoninėse dantų dalyse bei daugiasmailės formos leidžia manyti, kad mityba neapsiribojo vien žuvimi — galėjo būti vartojami ir kietakūniai bestuburiai, taip pat smulkesni vandeniniai organizmai.
  • Dėl priekinės eilės kandžių dantų jis galėjo pagauti slystančią grobį, pvz., žuveles ar vabzdžius.

Jaunikliai ir ontogenezė

Jauniklių Eudimorphodon dantys buvo šiek tiek kitokie — jų buvo mažiau ir jie buvo paprastesni, todėl jaunikliai tikėtina maitinosi daugiausia vabzdžiais ir kitais minkštesniais organizmais. Tai rodo gyvūno ekologinę nišą, kuri kito su amžiumi: jaunų individų dieta galėjo skirtis nuo suaugusiųjų.

Uodega, judrumas ir skrydis

Neišspręstas galvosūkis yra uodegos lankstumas: Eudimorphodon neturi tokių ilgų ir standžių stuburo slankstelių ataugų, kokias turi vėlesni ar kiti ilgauodegiai pterozaurai. Dėl to jos uodega buvo lankstesnė. Šis lankstumas yra bazinis požymis ir jo funkcinė reikšmė šioje gentyje nėra visiškai aiški.

Tačiau žinoma, kad sustingusi į Rhamphorhynchus panašių pterozaurų uodega veikė kaip vadinamasis „stabilizatorius“, suteikdama stabilumo skrydžio metu. Lanksčia uodega pasižymintis Eudimorphodon galėjo būti manevringesnis, bet tuo pačiu reikalauti sudėtingesnės skrydžio koordinacijos — daugiau valdymo per plunksnų biomechaniką ar smegenis, nei vien pasyviu uodegos stabilizavimu. Tokia uodegos sandara taip pat gali nulemti skirtingą elgesį oru ir ant žemės: galėjo būti geresnė posūkių manevringumo kompensacija, bet mažesnis pasyvus stabilumas tiesia trajektorija.

Evoliucinė reikšmė

Eudimorphodon laikomas svarbiu pavyzdžiu, atskleidžiančiu ankstyvųjų pterozaurų įvairovę: tiek dantų morfologija, tiek uodegos konstrukcija rodo, kad jau triaso pabaigoje šie gyvūnai eksperimentavo su skirtingomis ekologinėmis strategijomis — nuo žuvies gaudymo iki kietesnių bestuburių ar vabzdžių vartojimo.

Pastaba: daug detalių apie Eudimorphodon remiasi vieno ar kelių gerai išsilaikiusių egzempliorių tyrimais; nauji radiniai ar persvarstymai gali papildyti ar pakoreguoti kai kurias interpretacijas.