Rhamphorhynchus — ilgasparnių pterozaurų gentis iš viršutinės jūros periodo
Rhamphorhynchus — ilgasparnių pterozaurų gentis iš viršutinės juros periodo: stabilios uodegos, adatiniai dantys, žuvų mityba ir gausūs radiniai Solnhofene.
Rhamphorhynchus – ilgasparnių pterozaurų gentis iš viršutinės juros periodo. Tai viena geriausiai žinomų ilgasparnių pterozaurų grupių, priklausanti rhamforinchoidams (Rhamphorhynchoidea). Fosilijos daugiausia randamos vėlyvojo jūros periodo (Titonio) sluoksniuose, ypač garsiuosiuose Solnhofeno kalkakmenio kloduose Bavarijoje, Vokietijoje, – pačiose tų pačių sluoksnių bendrijose, kur buvo rastas ir archeopteriksas.
Anatominės ypatybės
Rhamphorhynchus buvo santykinai nedidelis pterozauras: tipiniai atstovai turėjo sparnų plotį maždaug apie 0,6–1,2 m (kai kuriuose radiniuose matomi ir kiek didesni egzemplioriai). Kūnas buvo kompaktiškas, o viena iš ryškiausių savybių – ilga, raiščiais sutvirtinta uodega. Uodegos gale buvo nedidelis rombų formos vairas, padėjęs palaikyti stabilumą ir manevringumą skrendant.
Galva buvo ilga, snukis siauras. Žandikauliai buvo išdėstyti adatiniais, smulkiais dantimis, pasvirę į priekį ir dažnai sukurdavo arkinį "žuvų gaudytojo" įspūdį: dantys leido gaudyti slystančias žuvis ir laikyti jas įkandus. Snukio priekinė dalis dažnai buvo be dantų, su aštriu, snapą primenančiu galu. Kai kuriuose egzemplioriuose dantys buvo išsidėstę taip, kad priešingos žandikaulių eilės tarpusavyje įsikabindavo.
Kaip ir dauguma pterozaurų, Rhamphorhynchus sparnai sudaryti iš plėvės, tempiamos tarp išsiplėtusio ketvirtinio žastikaulio piršto ir kūno. Fosiniai radiniai kartais išsaugo minkštųjų audinių liekanas – sparnų membraną ir plaukuotą dangalą (pycnofibres), rodančius, kad kūnas buvo padengtas plauku primenančiomis struktūromis.
Mityba ir gyvenimo būdas
Rhamphorhynchus mitybos racioną daugiausia sudarė žuvys ir įvairūs vabzdžiai, rastos kartu su pterozaurų liekanomis arba net tiesiogiai aptiktos skrandyje/kituose audiniuose. Dėl ilgų, adatinių dantų ir formos manoma, kad jie dažnai gaudė žuvis nusileisdami ant vandens paviršiaus, gaudydami grobį skrydžio metu arba pailsėję ant uolų ir krantų. Kai kurie palaikai rodo, kad jie galėjo ir pakrančių zonose rinkti maistą ar grobstyti.
Uodegos ir vairas suteikdavo stabilumą, todėl Rhamphorhynchus buvo pakankamai manevringas ore ir galėjo skristi aktyviai – tiek plakti sparnais, tiek glisuoti. Pterozaurai turėjo lengvus, kartais pneumatiniais ertmėmis praturtintus kaulus, kas palengvino skrydį.
Fizinės savybės ir metabolizmas
Fosilijų tyrimai rodo, kad jų kūnas buvo padengtas plauku primenančiomis struktūromis (pycnofibres). Tai leidžia manyti, kad jie reguliavo kūno temperatūrą ir turėjo palyginti aukštą, aktyvumui pritaikytą medžiagų apykaitą – tai būdinga daugeliui aktyvių skraidančių gyvūnų, pvz. paukščiams bei šikšnosparniams. Tokios savybės buvo svarbios energingam skrydžiui ir greitiems metaboliniams poreikiams patenkinti.
Fosilijos, išsaugojimas ir reikšmė
Ši gentis buvo gana sėkminga ir dažna fosilijose: tai vienas dažniausių pterozaurų, aptinkamų Solnhofeno kalkakmenyje. Ten išlikę beveik pilnai išsaugoti individai leidžia atkurti jų anatomiją, sparnų membranos formą, plaukuotumą ir kai kuriais atvejais net minkštųjų audinių struktūras. Daugelis radinių yra gerai išsaugoti dėl specifinių deguonies stokos ir lėto nusėdimo sąlygų ežerų ar lagūnų aplinkoje.
Dėl gausių radinių ir geros išsaugojimo būklės Rhamphorhynchus tapo svarbiu pterozaurų evoliucijos ir gyvavimo būdo tyrimų objektu. Jie padeda suprasti, kaip vystėsi žuvų gaudymo strategijos, sparnų ir uodegų adaptacijos bei kaip formavosi skraidymo mechanikos pritaikymai prieš iškilus aukštesnėms pterozaurų grupėms (pterodaktyloidams).
Taksonomija ir istoriniai atradimai
Gentis apibūdinta XIX a. ir nuo to laiko jos atstovai buvo gausiai tyrinėti: žinomos kelios rūšys, iš kurių dažniausiai minimomis yra Rhamphorhynchus muensteri bei kitos artimos formos. Tyrimai atskleidė tam tikrą įvairovę dydžiuose ir proporcijose, tačiau bendros morfologinės ypatybės (ilgą uodegą, adatas primenančius dantis) išlieka nuoseklios visoje gentyje.
Apibendrinant, Rhamphorhynchus – gerai ištirtas, gerai išsaugotų fosilijų dėka plačiai atkurta gentis, svarbi norint suprasti pterozaurų gyvenimo būdą, evoliuciją ir ekologiškas sąveikas vėlyvosios jūros periodo pakrantėse.
Keletas skraidančių Rhamphorhynchus ir sėdintis Pterodactylus, Heinrichas Harderis, 1916 m.
Rhamphorhynchoids
Ši ankstyvoji grupė klestėjo nuo viršutinio triaso iki juros pabaigos. Kai pirmą kartą juos pamatome fosilijose, jie sukūrė tris šeimas, todėl biologai žino, kad jų ankstyvoji evoliucija dar neatskleista. p. 240, 246. Šioms trims šeimoms atstovauja trys gentys: Rhamphorhynchus, Dimorphodon ir Eudimorphodon. Šis pošeimis buvo ankstyviausia pterozaurų rūšis arba pterozaurai, kuriuos pakeitė labiau "išvestiniai" trumpauodegiai pterozaurai - pterodaktilos, pavyzdžiui, Pterodactylus. Viršutinėje juroje abu šie porūšiai buvo išlikę (gyvi).
Grupė visada turi ilgą uodegą, kurią tiesią išlaiko į strypus panašios kaulinės sausgyslės. Tai rodo, kad jų skrydis buvo itin stabilus, t. y. jie laikėsi krypties ir daug neskraidė. Šį požymį taip pat turi archeopteriksai, ankstyvieji šikšnosparniai ir vabzdžiai, pavyzdžiui, dracenos.
Tai galima aiškinti taip. Norint greitai lėkti, reikia ypatingų išlavintų smegenų ir refleksų, kad išlaikytumėte kontrolę. Vėlesnių paukščių ir pterozaurų smegenyse buvo papildomi "valdymo laidai", o ankstyvųjų - ne. Tai įrodo didesnis pterodaktilų ir paukščių smegenų dydis, palyginti su ropliais, kurių smegenis šios grupės turėjo iš pradžių. Kad didžioji dalis šio padidėjimo yra susijusi su matymu ir skraidymu, aišku iš to, kaip veikia paukščių smegenys.
Analogija būtų lėktuvai. Ankstyvieji lėktuvai buvo labai stabilūs, tokie pat yra ir laineriai. Naikintuvai iš esmės yra daug mažiau stabilūs ir turi būti tokie, kad galėtų skraidyti. Tam reikia tokios greitos reakcijos, kad detalės nustatomos kompiuteriu, o pilotas nurodo, kur skristi.
Nestabiliam laivui valdyti reikia daugiau proto nei stabiliam. Tas pats principas galioja ir pterozaurams, paukščiams bei šikšnosparniams. Ankstyvieji paukščiai, šikšnosparniai, pterozaurai ir vabzdžiai buvo stabilesni, turėjo uodegas arba (vabzdžiai) ilgus pilvus. Tai padėjo skraidančiam gyvūnui išlaikyti kryptį, o tai ir reiškia "stabilus".
Visos šios grupės rūšys turi dantis. Grupė išnyko juros periodo pabaigoje, kai patyrė nedidelį išnykimą. p270
Taksonomija
Tokia klasifikacija paprasta, bet, deja, parafiletiška, nes abu porūšiai nėra giminingos grupės. Tačiau nėra pakankamai įrodymų, iš kurios ankstesnės grupės atsirado pterodaktiloidai. Taigi tai geriausia, ką galime padaryti:
- Pterozaurai
- Rhamphorhynchoidea
- Dimorphodontidae
- Anurognathidae
- Rhamphorhynchidae
- Scaphognathinae
- Rhamphorynchinae
- Pterodactyloidea
Rhamphorhynchus, Briuselio gamtos istorijos muziejus
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra Rhamphorhynchus?
A: Rhamphorhynchus - tai ilgakojų pterozaurų gentis, gyvenanti viršutinėje juroje.
K: Koks yra Rhamphorhynchus porūšis?
A: Rhamphorhynchus priklauso Rhamphorynchoidea pošeimiui.
K: Kokią funkciją atlieka mažas rombų formos vairas Rhamphorhynchus uodegos gale?
A: Mažas rombų formos vairas Rhamphorhynchus uodegos gale padėjo išlaikyti stabilumą skrendant.
K: Kokia buvo Rhamphorhynchus mityba?
A.: Rhamphorhynchus maitinosi daugiausia žuvimis ir vabzdžiais.
K: Kokia yra Rhamphorhynchus kūno danga ir ką tai rodo?
A: Rhamphorhynchus kūnas buvo padengtas plaukeliais, o tai rodo, kad jis reguliavo temperatūrą ir pasižymėjo dideliu medžiagų apykaitos greičiu, kuris buvo būtinas aktyviam skraidymui.
K: Kokia yra Solnhofeno kalkakmenio klodo Bavarijoje, Vokietijoje, reikšmė?
A: Solnhofeno kalkakmenio klodai Bavarijoje, Vokietijoje, svarbūs tuo, kad tai tie patys sluoksniai, kuriuose buvo rastas Archeopteriksas, o Rhamphorhynchus yra dažniausias ten rastas pterozauras.
Klausimas: Ar Rhamphorhynchus turėjo dantų ant snapo galo?
Atsakymas: Ne, Rhamphorhynchus turėjo į adatą panašius dantis, pasuktus į priekį, su lenktu, aštriu, į snapą panašiu galu be dantų.
Ieškoti