Euglenozoa — protistų filumas: euglenidai, kinetoplastidai ir biologinės savybės
Euglenozoa: sužinokite apie euglenidus, kinetoplastidus, jų biologines savybes, parazitizmą, fotosintezę ir ląstelių struktūrą — išsamus protistų filumo vadovas.
Euglenozoa yra didelis bičių protistų filumas, dažniausiai priskiriamas prie supergrupės Excavata (pagal kai kurias filogenetines rekonstrukcijas — Discoba). Šioje grupėje sutinkama daug morfologiškai ir ekologškai skirtingų organizmų: nuo laisvai gyvenančių, fotosintetinančių euglenidų iki griežtai parazitiškų kinetoplastidų.
Morfologija ir judėjimas
Euglenozoa yra vienaląsčiai organizmai, dauguma jų maždaug 15–40 µm dydžio, tačiau pasitaiko ir žymiai didesnių (kai kurie euglenidai pasiekia iki ~500 µm). Dauguma turi vieną priekinę šoninėn-nugarinę kišenę (anteriorinį žandikaulį), iš kurios išsiskleidžia dvi lygiagrečiai viena kitai esančios blakstienos (vėliavėlės). Dažnai tik viena vėliavėlė yra ilgai išsikišusi už ląstelės paviršiaus, kita gali būti sutrumpėjusi arba išlikusi kišenėje. Kinetoplastidų atveju vėliavėlė gali būti pritvirtinta prie ląstelės pailgos plokštelės (undačinio membranos formos) ir sudaryti judantį unduojantį kraštą.
Daug euglenidų būdinga pilkšva ar elastinga pelikulė, sudaryta iš proteininio sluoksnio juostelių, leidžiančių kai kurioms rūšims atlikti tankesnę „metabolišką“ judesį (metaboly). Kai kurie euglenozoa turi citostomą arba „burną“, kuri naudojama bakterijoms ir smulkesniems organizmams praryti.
Ultrastruktūra
Grupės atpažinimo požymis — specifinė vėliavėlių ultrastruktūra: be įprastinių atraminių mikrotubulių, kiekvienoje vėliavėlėje yra paraksonema (paraxonemalinis lazdelių kompleksas). Šios struktūros nėra simetriškos: vienoje vėliavėlėje paraksonema turi kitokią žievės ar vamzdelio struktūrą nei kitoje, kas yra tipiška euglenozoams.
Mityba ir fotosintezė
Keli euglenidai yra fotosintetiniai — jie turi chloroplastų ir gamina organines medžiagas fotosintezės būdu. Euglenidų chloroplastai dažnai turi tris membranas ir pigmentus, kuriuose dominuoja chlorofilai A ir B bei papildomi karotenoidai; daugiausia tikėtina, kad šie organelai kilo per antrinę endosimbiozę, kai protistai įgijo žaliųjų dumblių plastidus. Fotosintetinės rūšys dažnai kaupia rezervinį polisacharidą—paramiloną (β‑1,3 gliukaną), o ne krakmolą.
Be fotosintezės, euglenozoa minta ir kitais būdais: kai kurie yra fagotrofiniai (fagocituoja bakterijas ar kitus mažesnius organizmus), kiti — osmotrofiniai (absorbuoja ištirpusias maisto medžiagas). Daug euglenidų yra mixtotrofai — gali derinti fotosintezę ir heterotrofinį maitinimą, priklausomai nuo aplinkos sąlygų.
Kinetoplastidai — parazitinės linijos ypatumai
Kinetoplastidai (pvz., gentys Trypanosoma ir Leishmania) išsiskiria unikaliu mitochondrijos diferenciantu, vadinamu kinetoplastu — tai didelis, tankus DNS tinklas (kDNA), susitelkęs viename mitochondrijos regione. Kinetoplastidai dažnai turi specializuotas organeles, pvz., glikozomas, kuriose vyksta dalis glikolizės proceso. Šio pogrupio atstovai yra svarbūs parazitai: Trypanosoma brucei sukelia mieguistąją ligą Afrikoje, Trypanosoma cruzi — Čagaso ligą Lotynų Amerikoje, o Leishmania gentys sukelia leishmaniozes.
Dauginimasis ir ląstelių biologija
Dauginimasis euglenozoa paprastai vyksta nelytiniu būdu — ląstelių dalijimusi (longitudinaline binarine fisija). Mitozės metu branduolio membrana daugeliu atvejų lieka neperduota (t. y. vyksta „uždara“ mitozių forma), o verpstės mikrovamzdeliai formuojasi branduolio viduje. Seksualinės fazės daugumai euglenozoa nėra gerai žinomos arba jų buvimas nepatvirtintas.
Ekologinė reikšmė ir įvairovė
Euglenozoa aptinkami įvairiose aplinkose: gėluose vandenyse, pelkėse, jūrose (kai kurios rūšys), dirvožemyje ir kaip endo- arba ektoparazitai žinduoliams, vabzdžiams bei augalams. Fotosintetinės euglenidų populiacijos gali reikšmingai dalyvauti fitoplanktono bendrijose, o parazitiniai kinetoplastidai turi didelę medicininę ir veterinarinę reikšmę.
Taksonomija ir filogenija
Taksonomiškai Euglenozoa tradiciškai buvo laikomi vienu filumu, suskirstytu į pagrindinius pogrupius — euglenidus ir kinetoplastidus. Modernios molekulinės studijos patvirtina jų monofiletinę prigimtį, tačiau filogenetinės sąsajos su kitomis eukariotų grupėmis tebėra diskutuotinos.
Ši grupė pasižymi įvairove tiek morfologijoje, tiek ekologijoje, o jos atstovų tyrimai yra svarbūs tiek bazinėje biologijoje (ląstelių struktūra, endosimbiozė, mitochondrijų evoliucija), tiek taikomosiose srityse (žmogaus ir gyvulių ligos).
Klasifikacija
Euglenozoa paprastai laikomi monofiliniais. Jie yra giminingi Percolozoa; jie turi bendras mitochondrijas su disko formos skyriais, kurios būdingos tik kelioms kitoms grupėms. Abi jos tikriausiai priklauso didesnei eukariotų grupei, vadinamai Excavata. Tačiau šis grupavimas buvo užginčytas.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra Euglenozoa dydžio diapazonas?
A: Dauguma Euglenozoa yra maždaug 15-40 µm dydžio, nors kai kurie Euglenozoa gali būti iki 500 µm ilgio.
K: Kaip Euglenozoa maitinasi?
A.: Kai kurie Euglenozoa maitinasi absorbcijos būdu, o daugelis euglenozoa turi chloroplastus, todėl energiją gauna fotosintezės būdu. Kiti turi citostomą arba burną, kuria minta bakterijomis ar kitais smulkiais organizmais.
Klausimas: Ar tarp Euglenozoa yra parazitų?
A: Taip, kai kurie svarbūs Euglenozoa filumo parazitai užkrečia žmones.
K: Kuo ši grupė skiriasi nuo kitų protistų?
Atsakymas: Grupei būdinga jos žiuželių ultrastruktūra; kiekviename jų yra lazdelė (vadinama paraksonemale), kurios vienoje žiuželėje yra vamzdelio formos, o kitoje - tinklinės struktūros.
K: Kaip jie dauginasi?
A: Dauginimasis vyksta tik dalijantis ląstelėms; mitozės metu branduolio membrana lieka nepažeista, o jo viduje susiformuoja verpstės mikrovamzdeliai.
K: Iš kur atsirado jų chloroplastai?
A: Jų chloroplastus supa trys membranos, juose yra chlorofilų A ir C bei kitų pigmentų; jie greičiausiai išsivystė iš užfiksuotų žaliųjų dumblių chloroplastų.
Ieškoti