Ferdinandas yra tolimiausias retrogradinis, nesferinis Urano palydovas, žymimas laikinuoju pavadinimu S/2001 U 2. Jį 2001 m. rugpjūčio 13 d. atrado Matthew J. Holmanas, Johnas J. Kavelaarsas, Danas Milisavljevičius ir Brettas J. Gladmanas.
Atradi ir praradimai
Nors Ferdinandas buvo užfiksuotas atradimo metu, dėl savo silpno žiburio ir tolimos, ekscentriškos orbitos jis greitai tapo „pamestuoju“ objektu — t. y. nebuvo galima tiksliai nuspėti jo pozicijos tolimesniems stebėjimams. Vėlesniais metais buvo atlikta keletas stebėjimų, tačiau dėl riboto duomenų kiekio orbitos elementai buvo nepastovūs ir palydovas laikinai prarastas. Galiausiai 2003 m. rugsėjo 24 d. jį vėl atrado Skotas S. Šepardas (Scott S. Sheppard), pasitelkęs anksčiau padarytas nuotraukas (įskaitant rugpjūčio–rugsėjo mėn. įrašus) Davido C. Džeidito (David C. Jewitt) ir savo archyvuose. Rugsėjo 30 d. Matthew J. Holmanas atliko patvirtinančius stebėjimus, taip užfiksuodamas Ferdinando sugrįžimą į palydovų sąrašus.
Orbita ir fizinės savybės
Ferdinandas priklauso nereguliariems (irregular) Urano palydovams: jis skrieja labai toli nuo planetos ir juda retrogradine kryptimi (priešinga Uranui besisukančiai rotačiai). Tokie palydovai greičiausiai yra pagauti objektai — buvusios dalelės iš Saulės sistemos, įkalintos Uranui į šiuolaikinę orbitą per gravitacines sąveikas. Kaip ir kiti tolimi Urano palydovai, Ferdinandas yra mažas, netaisyklingos formos ir labai blankus, todėl detalių apie jo paviršiaus savybes ar cheminę sudėtį nežinoma.
Pavadinimas ir numeracija
Oficialiai palydovas buvo priskirtas numeriu Uranu XXIV ir pavadintas Ferdinandu — pagal Viljamo Šekspyro pjesės "Audra" (angl. The Tempest) Neapolio karaliaus sūnaus vardą. Tokia vardyno tradicija — skirti Urano palydovų pavadinimus Šekspyro (ir kai kuriais atvejais Alexander Pope) kūrinių veikėjams — taikoma ilgą laiką ir prižiūrima Tarptautinės astronomijos sąjungos (IAU).
Reikšmė ir stebėjimo iššūkiai
Ferdinandas iliustruoja tipinę tolimų, nereguliarių palydovų atradimų istoriją: trumpalaikiai atradimai, nepakankami stebėjimų duomenys, laikinas objekto praradimas ir vėlesnis sugrįžimas per kruopštų duomenų peržiūrėjimą bei tęstinius stebėjimus. Tokie palydovai padeda geriau suprasti Saulės sistemos dinamiką, planetų apsivėlinimus ir gaudymo mechanizmus, kurie formavo šiandieninį palydovų rinkinių išsidėstymą.
