Gatlingo kulkosvaidis - tai kulkosvaidis, turintis daug statinių, kurie šaudo kulkas sukdamiesi ratu. Jį sukūrė amerikiečių išradėjas Richardas J. Gatlingas ir jis buvo patentuotas 1862 m. Konstrukcija sukelia nuolatinį paleidimo ciklą: viena po kitos užsidega atskiros statinės, o sukimosi dėka jos aušinamos ir mažiau dėvisi nei vieno vamzdžio ginklas, todėl pasiekiamas didesnis šaudymo dažnis ilgesnį laiką. Tai buvo vienas pirmųjų sėkmingų rotacinių kulkosvaidžių, ir dažnai laikomas pirmuoju kada nors pagamintu kulkosvaidžiu, skirtu masiniam ugnies palaikymui lauke.

Pirmą kartą jį panaudojo Sąjungos armija per Amerikos pilietinį karą, tačiau jo panaudojimas buvo ribotas. Nors jis buvo galingas ir galėjo šaudyti daug šūvių per minutę (priklausomai nuo modelio ir operatoriaus — nuo kelių šimtų iki žymiai daugiau, o vėlesnėse versijose — net tūkstančius šūvių per minutę), praktiką ribojo keli veiksniai: didelės gamybos ir priežiūros sąnaudos, sunki konstrukcija, logistinės problemos ir karinė konservatyvumo politika. Be to, Richardas Gatlingas pats teigė, kad ginklas sumažins karių skaičių ir todėl – mirčių skaičių, tačiau praktikoje tai nesuteikė greitos ir plataus masto pakeitimo tradicinėms pajėgoms.

Vėliau, XIX a. antrojoje pusėje, Gatlingo sistema buvo dažniau naudojama kituose karuose ir konfliktuose. Jį naudojo įvairios armijos, ypač kolonijinio periodo konfliktais:

Taip pat atsirado įvairių patobulinimų ir skirtingų kalibrų versijų, o konstrukcijos tobulinimas vyko ir privačiose, ir valstybinių gamyklų dirbtuvėse.

Kodėl Gatlingo kulkosvaidis pranyko XX a. pradžioje? Pagrindinė priežastis – technikos pažanga: atsirado tikri automatiniai kulkosvaidžiai (pvz., Maxim tipo ir kiti atsinaujinantys modeliai), kurie buvo paprastesni, lengvesni ir efektyvesni naudoti vienam žmogui ar mažai įgulai. Reikšmingą vaidmenį vaidino ir naujos taktikos bei mobilumo poreikiai: lengvesni, pakabinami ar patrankoms montuojami automatai tapo praktiškesni šiuolaikiniame kare.

Minigunas sukurtas Gatlingo pistoleto pagrindu. Šiuolaikiniai „Gatling“ tipo ginklai, pvz., M134 Minigun, naudoja elektros variklį, todėl jie yra tikri automatai – vartotojas tiklaiko gaiduką arba valdiklį, o sukimosi energija tiekiama iš išorinio šaltinio. Gatlingo pistoletas yra kulkosvaidis, tačiau jis nevadinamas automatiniu ginklu, nes originaliose rankiniuose versijose naudotojas turi ne tik laikyti nuspaudęs gaiduką, bet ir toliau spausti rankenėlę (sukti rankeną), kad užtikrintų sukimosi judesį ir šaudymą. Vėlesnės elektrinės versijos šį rankinį darbą pakeitė varikliu, todėl jos jau laikomos automatinėmis.

Gatlingo kulkosvaidis turi reikšmingą vietą ginklų istorijoje: jis parodė, kad rotacinė vamzdžių sistema gali spręsti šiluminio perkaitimo ir nusidėvėjimo problemas, kurios ribojo vienvamzdžių ginklų ugnies trukmę. Nors pats originalus modelis ilgainiui paseno, jo principas gyvuoja iki šiol daugelyje modernių rotacinių automatinio šaudymo sistemų, naudojamų oro, jūros ir žemės platformose.