Gekonai — apibrėžimas, rūšys ir biologinės savybės

Gekonai: sužinokite apie 1196 rūšis, jų balsus, naktinį gyvenimą, unikalią prilipimo struktūrą, dauginimąsi ir kitas įdomias biologines savybes viename straipsnyje.

Gekonai yra maži ir vidutinio dydžio driežai, priklausantys pošeimiui Gekkota. Šiuo metu aprašyta apie 1 196 skirtingų gekonų rūšių. Jie paplitę daugelyje šiltųjų ir subtropinių regionų visame pasaulyje — gyvena tropikų miškuose, dykumose, uolėtose zonose, taip pat miestų aplinkoje. Dauguma rūšių yra naktinės, tačiau pasitaiko ir dieninių gekonų.

Rūšys ir išsidėstymas

Gekonai labai įvairūs: nuo vos kelių centimetrų ilgio nykštukinių rūšių iki didesnių, keliasdešimt centimetrų užaugantį kūną turinčių. Kai kurios rūšys pritaikytos gyvenimui ant medžių, kitos — uolose ar dirvožemyje. Kai kurių rūšių gekonai linkę gyventi žmogaus aplinkoje ir net lenda į namus. Labiausiai paplitęs „naminis“ gekonas yra Hemidactylus frenatus, kuris dažnai išplinta per prekybą ir katerizmą — tapdamas invazine rūšimi naujose teritorijose.

Anatominės ir elgesio savybės

Skirtingai nei dauguma driežų, gekonai gali skleisti balsus. Jų garsai kartais primena paukščių ar varlių skleidžiamus tonus. Garsų vaidmuo yra įvairus: naudojami teritorijos žymėjimui, poravimosi elgesiui ar įspėjimui. Kai kuriose kalbose netgi gekonų pavadinimai imituoja jų balsus — pvz., anglų ir indoneziečių kalbose viena rūšis vadinama „gecko“ (gek KO) arba „tokay“ (to-KAY), o kita rūšis, skleidžianti kitokį garsą, — „chikak“ (CHEE chak).

Gekonai neturi tradicinių akių vokų; jų akys dengia skaidri membrana, kurią gyvūnai laižo liežuviu, taip valydami ir sudrėkindami akių paviršių. Dėl šios savybės jie dažnai atrodo sušaudytomis akimis, tačiau gerai mato tamsoje.

Kaip ir dauguma driežų, gekonai gali atsiauginti uodegą (autotomija). Uodega atlieka kelias funkcijas: ji padeda išlaikyti pusiausvyrą, kaupti riebalų atsargas ir, nutrūkusi, atitraukti grobį nuo besitraukiančio gyvūno. Po atmetimo uodega dažnai atauga, tačiau gali skirtis forma ir spalva nuo pradinės.

Gekonų oda reguliariai nusimuša (nutrūksta) ir atsinaujina. Be to, jų dantys gali pasikeisti kelis kartus per kelis mėnesius. Gekonų oda taip pat turi savybių, kurios atlieka apsauginį vaidmenį: kai kurių rūšių paviršius yra padengtas itin mažais plaukeliais ir lipniąja medžiaga, todėl jiems sunkiau prisitvirtinti vandeniui, o tam tikros odos cheminės medžiagos gali slopinti bakterijas.

Judėjimas ir prilipimas

Daugelio gekonų rūšių kojos leidžia vaikščioti vertikaliais paviršiais — medžiais, sienomis, langais ir net lubomis. Šiam gebėjimui reikšmę turi specialios kojų pirštų pagalvėlės. Mikroskopu matyti, kad kiekviena pagalvėlė sudaryta iš tūkstančių plaukelio tipo struktūrų, vadinamų setae; kiekviena setea toliau šakojasi į daugybę smulkesnių galų, vadinamų spatulae. Dėl šių smulkių kontaktinių taškų kojų paviršiai sąveikauja su grindiniais molekuliniu lygiu — tai vadinama molekuliniu ryšiu ir sukelia van der Vaalo jėgą, leidžiančią „prilipti“ prie paviršių be klijų ar lipnios medžiagos. Tokia struktūra taip pat prisideda prie savarankiško valymosi — purvas yra lengviau pašalinamas.

Mityba

Dauguma gekonų minta vabzdžiais ir kitais mažais bestuburiais, todėl juos dažnai vertina kaip natūralią apsaugą nuo kenkėjų namuose. Kai kurios didesnės rūšys medžioja mažus varliagyvius, roplius ar net smulkius stuburinius.

Reprodukcija

Dauguma gekonų deda kiaušinius, dažniausiai po vieną ar du vienu metu, kuriuos pritvirtina prie paviršių (pvz., po akmenimis ar augalų dalimis). Inkubacijos trukmė ir jauniklių vystymasis priklauso nuo rūšies ir aplinkos temperatūros. Kai kurioms gekonų rūšims būdingas kiaušinių gijimasis tame pačiame lizde keletą kartų. Tuo tarpu kelios rūšys yra gyvų jauniklių atsivedančios — tai reiškia, kad jaunikliai išsirita ar gimsta gyvi.

Ryšys su žmonėmis ir apsauga

• Namų gekonai (pvz., Hemidactylus frenatus) dažnai gyvena šalia žmonių, nes čia gausu maisto — vabzdžių.
• Gekonai mėgstami ir kaip augintiniai; kai kurios rūšys lengvai prisitaiko prie narvo sąlygų.
• Tačiau kai kurios rūšys yra pavojingos vietinėms faunos dėl įsibrovimo ir konkurencijos (invazijos problemos).
• Pagrindinės grėsmės: buveinių nykimas, cheminių medžiagų naudojimas, neatsakinga prekyba gyvūnais. Kai kurios rūšys saugomos tarptautinių ar vietinių konvencijų.

Gyvenimo trukmė ir stebėjimai

Gekonų gyvenimo trukmė labai priklauso nuo rūšies ir sąlygų: mažesni laukiniai gekonai gyvena dažniausiai keletą metų, tuo tarpu tinkamai prižiūrimi egzotiniai ar didesni individai narve gali gyventi dešimtmečius. Stebint elgseną, galima pastebėti jų teritorinį elgesį, balso naudojimą poravimuisi ir specifinius šokinėjimo ar lipimo gebėjimus.

Gekonai yra įdomūs ir svarbūs ekosistemų komponentai: jie reguliuoja vabzdžių populiacijas ir patys yra maistu daugeliui plėšrūnų. Tyrimai apie jų odos antimikrobines savybes, pritvirtinimo mechanizmus ir regeneraciją skatina naujas idėjas biomedicinoje ir inžinerijoje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kiek yra gekonų rūšių?

K: Kaip vadinamas paprastasis naminis gekonas?

K: Ar gekonai turi balsus?

K: Kaip gekonai dauginasi?

K: Kokia ypatinga jų savybė yra vietoj akių vokų?

K: Ar gekonai gali atsinaujinti uodegas?

K: Kaip gekonai vaikšto sienomis ir lubomis?

Paieška pagal raidę