Gomalio upė (urdu: دریائے گومل) – upė Afganistane ir Pakistane, kuri savo ištakas turi Gaznio pietryčiuose. Ji teka iš Afganistano pietryčių kalnų į pietus ir pietryčius, kertasi su pasienio zonomis ir galiausiai įteka į Indo baseiną.
Pakistano pusėje Gomalio upė supa Pietų Vaziristano agentūrą ir ilgais ruožais žymi ribą tarp Chaiber Pachtunchvos ir Beludžistano. Iš Pietų Vaziristano upė patenka į Gomalio slėnį Tanko rajone, prateka per Girdavio ir Murtuzos apylinkes, kuriose gyvena ir ūkininkauja vietinės gentys, tarp jų – Miani. Daugiausia čia Gomalio vanduo naudojamas slėnio žemėms drėkinti tradicine Zam sistema (Rod Kohi), kuri remiasi sezoniniais potvyniais ir paviršinio vandens nukreipimu į laukus. Toliau upė teka per Damaano lygumą per Kulachi Tehsil, vėliau per Dera Ismail Khan Tehsil ir galų gale įteka į Indo upę maždaug 20 mylių į pietus nuo Dera Ismail Khan.
Gomalio upė yra sezoniškai kintanti – pavasarį ir vasaros pabaigoje jos debitą didina sniego tirpsmas ir musonų liūtys, todėl vandens kiekis žymiai svyruoja. Upė yra svarbi vietos žemės ūkiui ir gyventojų pragyvenimui, naudojama drėkinimui, gyvulių girdymui ir vietiniu transportui. Be to, jos slėnis turi strateginę reikšmę pasienio regionuose ir yra svarbi kultūrinė bei istorinė migracijos ir prekybos kryptis tarp Afganistano ir Pietų Azijos.
Pastaraisiais dešimtmečiais su Gomalio upės vandens ištekliais susijusios inžinerinės priemonės – užtvankos ir drėkinimo projektai – buvo vykdomi siekiant reguliuoti potvynius, kaupinti vandenį ir plėsti apsėjamų plotų. Tokie projektai turi tiek ekonominės naudos, tiek sukelia aplinkos ir socialinių iššūkių (pvz., nuotekų valdymas, žemės perviršinimas ir vandens paskirstymo konfliktai), todėl jų įgyvendinimas reikalauja ilgalaikio planavimo ir vietinių bendruomenių įtraukimo.