Gvajanos-Esekibo ginčas: Venesuelos teritorinės pretenzijos
Gvajanos–Esekibo ginčas: Venesuelos teritorinės pretenzijos — istorinė ir teisės analizė, ribos, diplomatija ir konfliktai su žemėlapiais ir dokumentų interpretacija.
Gvajanos-Esekibo — taip Venesuela vadina regioną, į kurį pretenduoja Gajanos vakaruose. Jo plotas – apie 159 500 kvadratinių kilometrų (tai sudaro maždaug 62 % buvusios Britų Gvianos teritorijos). Gajanoje ši teritorija administracine prasme įtraukta į šešis regionus: Barima-Vaini, Cuyuni-Mazaruni, Pomeroon-Supenaam, Potaro-Siparuni, Upper Takutu-Upper Essequibo ir Essequibo Islands-West Demerara.
Istorinis kontekstas
Teritorijos ginčas turi ilgą istoriją. Ispanija pirmą kartą pareiškė pretenzijas dėl šios zonos jau XVIII a. pabaigoje — 1788 m. ataskaitoje buvo nurodytos ribos ir aplinkybės, kodėl tam tikros pakrantės laikytos mažiau tinkamomis kolonijinei plėtrai:
Buvo teigiama, kad pietinė Orinoko pakrantė nuo Barimos taško, 20 mylių į vidų iki Kurucimos upelio, yra žema ir pelkėta, todėl, laikant visą šį plotą nenaudingu, nes jame yra labai mažai derlingos žemės plotų ir beveik nėra savanų ir ganyklų, į jį neatsižvelgiama; todėl, imant už pagrindą minėtąjį Curucima upelį arba grandinės ir keteros tašką didžiajame Imatakos rage, bus nubrėžta įsivaizduojama linija, einanti į pietus-pietryčius to paties pavadinimo keteros šlaitais, kurią kerta Aguire, Arature, Amacuro ir kitos upės, 20 mylių atstumu tiesiai į Cuyuni; iš ten ji eis į Masarunį ir Esekbibo, lygiagrečiai Berbio ir Surinamo ištakoms; tai yra kryptis, kuria turi eiti naujosios gyvenvietės ir siūlomi pamatai.
Per XIX a. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ginčas tarp Didžiosios Britanijos ir Venesuelos tapo ypač intensyvus. 1840 m. Venesuela iškėlė pretenzijas į visą teritoriją vakaruose nuo Esekibo upės. Vėliau, 1881 m., Venesuela pasiūlė konkrečias sienos linijas, o galutinį sprendimą dėl ribų turėjo priimti tarptautinis arbitražas. 1899 m. Arbitražo tribunolas priėmė sprendimą, kuriuo didžioji dalis ginčo regiono atiteko Britų Gvianai; Didžioji Britanija ir Venesuela tuo sprendimu tuo metu susitarė.
Venesuelos reikalavimų atgimimas ir 1966 m. Ženevos susitarimas
1962 m., likus ketveriems metams iki Gajanos nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos, Venesuela vėl iškėlė teritorinius reikalavimus, teigdama, kad 1899 m. arbitražo sprendimas yra neteisingas ir negalioja. Tai lėmė diplomatinį spaudimą bei tarptautines derybas. 1966 m. abi šalys Ženevoje susitarė pasitelkti Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus atstovo „gerosios tarnybos“ procedūrą taikiam ginčo sprendimui:
1966 m. gegužės 26 d. Venesuela pripažino Gajanos nepriklausomybę:
Venesuela pripažįsta, kad naujosios valstybės teritorija yra į rytus nuo dešiniojo Esekibo upės kranto, ir pakartoja naujajai valstybei bei tarptautinei bendruomenei, kad ji aiškiai pasilieka savo teritorinio suvereniteto teises visoje zonoje, esančioje minėtos upės vakariniame krante. Todėl Gajanos-Esekvibo teritorija, kurioje Venesuela aiškiai pasilieka savo suverenias teises, rytuose ribojasi su naująja Gajanos valstybe, Esekibo upės vidurine linija, prasidedančia nuo jos ištakų iki žiočių Atlanto vandenyne.
Nuo 1970 m. Venesuelos oficialiuose žemėlapiuose visa teritorija nuo rytinio Esekibo kranto, įskaitant upės salas, dažnai vaizduojama kaip Venesuelos dalis; kai kuriuose leidiniuose vakarinė Esekibo zona žymima kaip „melioracijos zona“. Toks žemėlapių žymėjimas — dalis politinės pozicijos, tačiau jis neužtikrina tarptautinės suvereniteto pripažinimo.
Teisinis statusas ir naujausi įvykiai
Ginčas ilgą laiką sprendžiamas per diplomatiją ir Jungtinių Tautų mechanizmus. 2018 m. Gajana kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą (TTT, ICJ), siekdama pripažinti, kad 1899 m. arbitražo sprendimas galioja ir turi būti įgyvendintas. Venesuela ginčijo TTT jurisdikciją, tačiau 2020 m. TTT priėmė sprendimą, kad turi jurisdikciją nagrinėti bylos esmę. Dėl bylos nagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo procesas tebėra vykstantis, o jo etapai apima faktinių aplinkybių nustatymą, teisinių argumentų vertinimą ir galutinės išvados pateikimą.
Per paskutinius dešimtmečius ginčas įgijo papildomo reikšmingumo dėl ekonominių išteklių: regione yra mineralinių išteklių (auksas, boksitai, kitos mineralinės žaliavos), upių hidroenergetinis potencialas ir plataus kontinento pakrantės vandenyse aptinkami naftos laukai. Ypač pastarųjų metų naftos atradimai Gajanos pakrantėje (pvz., Stabroek blokas ir reikšmingos komercinės atradtys nuo apie 2015 m.) padidino tarptautinį ir regioninį susidomėjimą ginču.
Gamtos, gyventojų ir ekonominė reikšmė
Gvajanos-Esekibo regione dominuoja džiunglės, upių slėniai ir mažai apgyvendintos vietovės. Teritorija yra svarbi biologinės įvairovės, vandens išteklių ir tradicinių vietinių bendruomenių veiklai. Ekonominės veiklos sritys apima kasybą (auksas, boksitas), ribotą žemės ūkį ir miškų išteklių naudojimą; upės taip pat suteikia galimybes hidroenergijai. Dėl klimato ir geografinės struktūros daug vietovių lieka mažai išvystytos ir sunkiai pasiekiamos.
Dabartinė padėtis
Ginčas išlieka jautrus regioninei politikai ir santykiams tarp Venesuelos ir Gajanos. Abiejų valstybių oficialūs pareiškimai, žemėlapiai ir tarptautinės derybos formuoja sudėtingą ir ilgalaikį procesą. Iki galutinio tarptautinio teismo sprendimo arba šalių susitarimo ginčas turi tiek juridinių, tiek politinių aspektų, kuriuos lemia istorija, tarptautinė teisė ir geopolitiniai bei ekonominiai interesai.
Svarbu paminėti, kad sprendimas dėl tokios reikšmės teritorinių ginčų gali turėti ilgalaikių pasekmių vietos gyventojams, gamtai ir regiono stabilumui, todėl tarptautiniai teisės mechanizmai ir taikūs derybiniai kanalai lieka pagrindine priemone konflikto sprendimui.
Venesuela pretenduoja į 1, 2, 5, 7, 8 ir 10 regionus arba 62 % Gajanos teritorijos.
Žemėlapis, kuriame pavaizduota: * kraštinė siena, į kurią pretenduoja Didžioji Britanija* dabartinė siena (apytiksliai) ir* kraštinė siena, į kurią pretenduoja Venesuela
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kaip Venesuela vadina regioną, į kurį pretenduoja Gajanos vakaruose?
A: Venesuela šį regioną vadina Gvajana Esekiba.
K: Kokio dydžio plotą užima šis regionas?
Atsakymas: Šis regionas užima 159 500 kvadratinių kilometrų plotą.
K: Kaip ši teritorija padalinta Gajanai?
A: Gajanoje ši teritorija suskirstyta į šešis administracinius regionus: Barima-Vaini, Cuyuni-Mazaruni, Pomeroon-Supenaam, Potaro-Siparuni, Upper Takutu-Upper Essequibo ir Essequibo Islands-West Demerara.
K: Kada Ispanija pirmą kartą pareiškė pretenzijas į šią teritoriją?
A: Ispanija pirmą kartą pareiškė pretenzijas į šią teritoriją 1788 m. liepos 10 d. ataskaitoje.
K: Į ką 1840 m. iš pradžių pretenzijas pareiškė Venesuela?
A.: 1840 m. Venesuela pareiškė pretenzijas į visą Gajaną į vakarus nuo Esekibo upės - 62 % tuometinės Britų Gvianos teritorijos.
K.: Kokią sienos liniją Venesuela pasiūlė 1881 m.?
A.: 1881 m. Venesuela pasiūlė sienos liniją, prasidedančią nuo taško, esančio už vienos mylios į šiaurę nuo Morukos upės, ir einančią nuo jo į vakarus iki 60-ojo dienovidinio, einančio į pietus išilgai šio dienovidinio. Taip Barimos rajonas būtų atitekęs Venesuelai.
K: Koks susitarimas tarp Didžiosios Britanijos ir Venesuelos buvo pasiektas 1899 m.?
A: 1899 m. Didžioji Britanija ir Venesuela pritarė Arbitražo tribunolo sprendimui dėl jų ginčo dėl Britų Gvianos ir Venesuelos teritorijos ribų.
Ieškoti