Orinokas

Koordinatės: 8°37′ ŠIAURĖS PLATUMOS 62°15′ VAKARŲ ILGUMOS / 8.617° ŠIAURĖS PLATUMOS 62.250° VAKARŲ ILGUMOS / 8.617; -62.250

Istorija

Orinoko žiočių vietą 1498 m. rugpjūčio 1 d. užfiksavo Kristupas Kolumbas. Tačiau jos ištakas ne vietiniai gyventojai pirmą kartą tyrinėjo 1951 m., t. y. po 453 metų. Ją tyrinėjo Prancūzijos ir Venesuelos komanda.

XVI a. buvo ištirta delta ir rytinių llanų intakai, tokie kaip Apure ir Meta. Juos tyrinėjo vokiečių ekspedicijos, vadovaujamos Ambrozijaus Ehingerio ir jo įpėdinių. 1800 m. baseiną tyrinėjo Aleksandras fon Humboltas. Jis pranešė apie upinius delfinus ir daug rašė apie rastus augalus ir gyvūnus.

Geografija

Orinoko upės tėkmė sudaro platų lanką, supantį Gvianosskydą. Upės ištakos yra Cerro Delgado-Chalbaud, Parimos kalnuose. Tai Venesuelos ir Brazilijos pasienyje, 1047 m aukštyje (02°19′05″ šiaurės platumos 63°21′42″ vakarų ilgumos / 2.31806° šiaurės platumos / 63.36167° vakarų ilgumos / 2.31806; -63.36167). Upę galima suskirstyti į keturis ruožus:

• Orinoko aukštupys - 242 km (150 mylių) ilgio, nuo jo ištakų iki Raudales de Guaharibos krioklių. Ši atkarpa teka kalnuotu kraštovaizdžiu šiaurės vakarų kryptimi.
• Orinoko vidurupio ilgis - 750 km (470 mylių). Pirmoji šio ruožo dalis yra bendros vakarų krypties. Teka žemyn iki santakos su Atabapo ir Guaviare upėmis ties San Fernando de Atabapo. Toliau upė teka į šiaurę palei Venesuelos ir Kolumbijos sieną. Abiejose upės pusėse yra Gvianos skydo kalnai. Atkarpa baigiasi ties Atures slenksčiais, netoli santakos su Meta ties Puerto Karėnu.
• Žemutinis Orinoko - 959 km ilgio, su plačia aliuvine lyguma. Teka šiaurės rytų kryptimi nuo Atureso slenksčių iki Piacoa priešais Barrankasą.
• Amakuro delta - 200 km (120 mylių) ilgio. Ji sudaro didelę deltą, įtekančią į Parijos įlanką ir Atlanto vandenyną.

Prie žiočių Orinoko sudaro plačią deltą, kuri išsišakoja į šimtus upių ir vandentakių. Jos teka per 41 000 km²16 000 kv. mylių) pelkėtų miškų. Plačiausia delta yra apie 22 500 km (²8 700 kv. mylių) ploto ir 370 km (230 mylių) pločio. Lietinguoju metų laiku Orinoko gali išsiplėsti iki 22 km pločio ir 100 m gylio.

Prie deltos krantų yra Trinidadas ir Tobagas, kurį nuo žemyno skiria Kolumbo kanalas.

Pagrindinės Orinoko baseino upės

Dauguma svarbių Venesuelos upių yra Orinoko intakai. Didžiausios iš jų yra Karonija, kuri į ją įteka ties Puerto Ordazu. Iš tikrųjų ši upė su Amazonės upe susijungia Kasikjero kanalu. Tai Orinoko intakas, įtekantis į Rio Negro, o paskui į Amazonę. Ši jungtis sudaro natūralų kanalą tarp Orinoko ir Amazonės.

• Apure: iš Venesuelos per rytus į Orinoko upę.
• Arauka: nuo Kolumbijos iki Venesuelos į rytus iki Orinoko.
• Atabapo: nuo Venesuelos Gvianos aukštumų į šiaurę iki Orinoko.
• Caroní: nuo Venesuelos Gvianos aukštumų į šiaurę iki Orinoko.
• Kaura: nuo rytų Venesuelos (Gvianos aukštumos) į šiaurę iki Orinoko.
• Guaviare: nuo Kolumbijos į rytus iki Orinoko.
• Inírida: iš Kolumbijos į pietryčius į Guavairę.
• Meta: nuo Kolumbijos, sienos su Venesuela į rytus iki Orinoko upės.
• Ventuari: nuo rytų Venesuelos (Gvianos aukštumos) į pietvakarius iki Orinoko.
• Vichada: nuo Kolumbijos į rytus iki Orinoko.

Ekonomika

Valtimis galima plaukti didžiąja dalimi upės. Vandenynų laivai gali plaukti iki Ciudad Bolívar, 435 km (270 mylių) aukštyn upe. Upės garlaiviai gabena krovinius iki Puerto Ajakučo.

Orinoko deltoje yra turtingas geležies rūdos telkinys. Jis rastas 1926 m. į pietus nuo San Felikso miesto ant kalno, pavadinto El Florero. Kasyba čia pradėta po Antrojo pasaulinio karo. Pradžioje, XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje, kasdien buvo iškasama apie 10 000 tonų grunto su rūda.

Orinoko juostoje taip pat yra bitumingojo smėlio, kuris ateityje gali tapti naftos gavybos šaltiniu.

Tiltas per Orinoko prie Siudad Bolivaro, Venesuela