Žiurkėnai (Cricetinae) – apibrėžimas, rūšys, biologija ir priežiūra
Sužinokite viską apie žiurkėnus (Cricetinae): rūšys, biologija, elgsena ir tinkama priežiūra — praktiniai patarimai naujiems ir patyrusiems augintojams.
Žiurkėnai yra graužikai, priklausantys Cricetinae pošeimiui. Šiam pošeimiui priklauso maždaug 25 rūšys, priklausančios šešioms ar septynioms gentims. Jie tapo populiarūs kaip maži naminiai gyvūnėliai. Jie šiek tiek panašūs į peles, tačiau skiriasi kūno sandara, elgsena ir biologija. Laukiniai žiurkėnai dažniausiai gyvena dykumose ir kietesnėse stepėse, tačiau žmonės visame pasaulyje naminius žiurkėnus laiko kaip naminius gyvūnus.
Apibrėžimas ir taksonomija
Žiurkėnai (Cricetinae) yra mažesni graužikai, kuriems būdingos plačios skruostų kišenės, palyginti trumpa uodega ir stiprios skruostų raumenys. Kai kurios rūšys (pvz., sirų žiurkėnas) tapo plačiai paplitusios kaip naminiai augintiniai, kai kurios – mokslo modeliais laboratorijose, o kitos išlieka laukinės. Pošeimyje yra kelios gentys, pvz., Mesocricetus, Phodopus, Cricetulus ir kt.
Pagrindinės rūšys
- Sirų (auksinis) žiurkėnas (Mesocricetus auratus) – didesnis, dažnai laikomas vienas; populiarus dėl spalvų variacijų.
- Dzungarijos (Rusiškas) žiurkėnas (Phodopus sungorus) – nedidelis, dažnai toleruoja kompaniją, žieminėms spalvoms būdingas kailio pokytis.
- Campbello nykštukinis žiurkėnas (Phodopus campbelli) – panašus į dzungarijos, bet su kitais elgsenos niuansais.
- Roborovskio žiurkėnas (Phodopus roborovskii) – labai mažas ir judrus, dažnai laikomas grupėse.
- Kinų žiurkėnas (Cricetulus griseus) – ilgesnė kūno forma ir kiek ilgesnė uodega.
Biologija ir elgsena
Laukinėje gamtoje žiurkėnai yra krepuskuliniai (aktyvūs sutemus ir aušros valandomis) arba naktiniai ir daug laiko praleidžia urvuose bei slėptuvėse. Jie minta sėklomis, vaisiais ir augmenija, retkarčiais – kenkėjais ar kitais baltymų šaltiniais.
Žiurkėnai išsiskiria didelėmis skruostų kišenėmis ir palyginti trumpa uodega. Ilgas skruostų kišenes (siekiančias iki pečių) jie naudoja maistui nešti į savo urvus, kur kaupiasi atsargos. Dauguma rūšių kasa sudėtingus tunelius su lizdine kamera, laikomi gana teritoriniais ir gali agresyviai gintis.
Reprodukcija ir gyvenimo trukmė
Lytiškai subręstama anksti – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo rūšies. Gestacijos trukmė svyruoja maždaug nuo 16 iki 22 dienų, jauniklių skaičius vadoje gali būti nuo 3 iki 12 ar daugiau. Gyvenimo trukmė namų sąlygomis dažniausiai 1,5–3 metų: nykštukiniai žiurkėnai gyvena trumpiau, didesni – šiek tiek ilgiau.
Mityba
Pagrindas – subalansuoti komerciniai žiurkėnų ėdalai arba pelletai, papildomi švieži daržovės, sausi vaisiai ir nedidelis kiekis sėklų ar riešutų. Svarbu užtikrinti pakankamą augalinės skaidulos kiekį ir vengti per riebių ar per saldžių patiekalų.
Auginimas ir priežiūra
Norint gerai prižiūrėti žiurkėną, verta atsižvelgti į šiuos principus:
- Narvas: pakankamai erdvus, stabilus, uždaras dugnas (vengti vielinio grindelio). Minimalus dydis priklauso nuo rūšies – sirui reikės daug erdvės, robotorovskiui – mažiau, bet judėjimo.
- Paklodė: natūralios drožlės (pvz., drebulės), specialūs popieriniai paklotai. Vengti pušų ar kedrų drožlių (gali sukelti kvėpavimo problemų).
- Temperatūra ir klimatas: patalpos temperatūra apie 18–23 °C, vengti skersvėjų ir aukštos drėgmės.
- Enrichmetas: bėgimo ratukas (tvirtas paviršius), tuneliai, slėptuvės, kramtomoji mediena ir žaislai – būtina protinei ir fizinei veiklai.
- Vanduo: švarus vanduo buteliuke su vožtuvu, keisti kasdien.
- Socializacija: sirų žiurkėnai dažniausiai turi būti laikomi vieni; kai kurios nykštukinės rūšys gali gyventi poromis ar grupėmis, bet tai reikalauja atsargaus suporavimo ir stebėjimo.
- Rankojimas: pradėti lėtai ir švelniai, neužtraukti miego metu – daug žiurkėnų gali įkąsti išsigandę.
Sveikata ir dažniausios problemos
- “Wet tail” (diarėja) – greitai progresuojanti būklė, reikalaujanti veterinarinės pagalbos.
- Parazitai (odus erkės, blusos) ir odos ligos – stebėti kailį ir odą, reguliariai keisti paklotę.
- Dantų problemos – graužikai turi nuolat augančius dantis; reikia kramtomųjų priemonių, kad dantys natūraliai nusidėvėtų.
- Nepakankama mityba ar nutukimas – subalansuota dieta ir fizinis aktyvumas yra būtini.
Jeigu gyvūnas keičia apetito įpročius, tampa vangus, krinta svoris ar pasireiškia virškinimo sutrikimai, būtina kreiptis į veterinarą, turintį patirties su graužikais.
Įdomybės
- Žiurkėnų skruostų kišenės leidžia jiems greitai kaupti maistą urvams.
- Kai kurios rūšys – mėgstamos genetinių tyrimų objektas ir naudojamos laboratorijose.
- Paprastai žiurkėnai yra labai valingi ir tvarkingi: dauguma statys lizdus iš surinktų medžiagų ir slėps atsargas tam tikrose urvo kamerose.
Renkantis žiurkėną kaip augintinį, svarbu susipažinti su konkrečios rūšies charakteriu, reikalinga erdve ir socialumo poreikiais. Tinkama priežiūra, subalansuota mityba ir laiku suteikta veterinarinė pagalba užtikrins gyvūnėlio gerovę ir ilgą gyvenimą namuose.
Žiurkėnai kaip naminiai gyvūnėliai
Yra šešios pagrindinės žiurkėnų rūšys: Sirijos žiurkėnas (dauguma žmonių laiko augintinius), žiemos baltasis žiurkėnas, kampelinis žiurkėnas, rusų nykštukinis žiurkėnas (žiemos baltojo ir kampelinio žiurkėno hibridas), žiemos baltasis ir kampelinis žiurkėnas yra dviejų rūšių rusų žiurkėnai (nepaisant to, ką sako daugelis gyvūnų prekių parduotuvių), Kinijos žiurkėnas ir Roborovskio žiurkėnas. Kinijos žiurkėnas turi ilgą uodegą. Visi Sirijos žiurkėnai yra 1930 m. Sirijoje rastų 12 mažų žiurkėnų palikuonys.
Naminiai žiurkėnai mėgsta gyventi narveliuose su medžio drožlėmis arba perdirbtais laikraščiais (tik jei jie netoksiški). Pūkuoti paklotai žiurkėnams pavojingi. Paprastas tualetinis popierius taip pat yra pigus ir saugus variantas, bet ne šiaudai, nes jie yra labai sausi ir jie gali jais užspringti. Žiurkėnai dažniausiai ėda žiurkėnų maistą, parduodamą zooparduotuvėse, tačiau jie taip pat valgo beveik visas daržoves ir vaisius labai mažomis porcijomis. Žiurkėnai maistą kaupia natūraliuose maišeliuose burnos šonuose.
Kadangi žiurkėnai yra graužikai, jų dantys nuolat auga. Jiems reikia medinių kaladėlių ir kieto maisto, kad dantys per daug neišaugtų. Dauguma žiurkėnų taip pat turi ratą, kuriuo gali bėgioti, kad galėtų mankštintis. Daugumai nykštukinių žiurkėnų rekomenduojamas 6 colių (15 cm) ratas, o siriniams žiurkėnams - bent 8 colių (20 cm) ratas. Kai kurie žmonės savo žiurkėnams įsigyja kitokių treniruoklių, pavyzdžiui, žiurkėnų kamuoliuką, kuriame žiurkėnas gali riedėti po grindis, arba ilgą vamzdelių tinklą su oro skylutėmis, pro kurias žiurkėnas gali ropoti. Jie turėtų gyventi akvariume (be vandens) arba narvelyje. Žiurkėnų nerekomenduojama auginti mažiems vaikams.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokiam pošeimiui priklauso žiurkėnai?
A: Žiurkėnai priklauso Cricetinae pošeimiui.
K: Kiek žiurkėnų rūšių priklauso šiam pošeimiui?
A: Cricetinae pošeimyje yra apie 25 žiurkėnų rūšys.
K: Kokios rūšies gyvūnai dažniausiai laikomi žiurkėnai?
A.: Žiurkėnai dažniausiai laikomi kaip maži naminiai gyvūnėliai.
K: Kur gyvena laukiniai žiurkėnai?
A: Laukiniai žiurkėnai gyvena dykumose.
K: Koks yra žiurkėnų aktyvumo modelis?
A: Žiurkėnai yra krepuskuliniai, t. y. aktyvūs aušros ir sutemų metu.
K: Kuo kumečiai minta laukinėje gamtoje?
A: Laukinėje gamtoje žiurkėnai minta sėklomis, vaisiais ir augmenija, o kartais minta kirmėliniais vabzdžiais.
K: Kokie fiziniai požymiai būdingi žiurkėnams?
A: Žiurkėnai išsiskiria didelėmis skruostų kišenėmis ir palyginti trumpa uodega. Ilgas skruostų kišenes (siekiančias iki pečių) jie naudoja maistui nešti į savo urvus.
Ieškoti