Žmonių aukojimas
Žmogaus aukojimas - tai žmogaus nužudymas kaip auka dievybei ar kitai, paprastai antgamtinei jėgai.
Tai buvo praktikuojama daugelyje senovės kultūrų. Skirtingose kultūrose ši praktika buvo skirtinga. Kai kurios, pavyzdžiui, majai ir actekai, pagarsėjo ritualinėmis žmogžudystėmis, kitos į šią praktiką žiūrėjo iš aukšto kaip į primityvią.
Aukos buvo rituališkai nužudomos taip, kad įtiktų dievams ar dvasioms arba jas nuramintų. Aukos buvo įvairios - nuo kalinių, kūdikių iki vestalių mergelių, kurių skrandžiai buvo perpjaunami akmeniniu peiliu, o širdys sudeginamos.
Laikui bėgant žmonių aukojimas tapo mažiau paplitęs visame pasaulyje, o dabar aukojimai yra labai reti. Dauguma religijų šią praktiką smerkia, o dabartiniai įstatymai ją paprastai laiko nusikalstama. Nepaisant to, šiandien ji vis dar kartais pasitaiko, ypač mažiausiai išsivysčiusiose pasaulio vietovėse, kur išlikę tradiciniai tikėjimai.
Actekų aukos piešinys.
Finikija
Senovės Artimųjų Rytų Finikijos karalystėje vaikai buvo aukojami savo dievui Molochui. Biblijos autoriai žydai tikėjo, kad tai yra blogis.
Actekų
Actekai ypač pasižymėjo tuo, kad plačiai praktikavo žmonių aukojimą; Huitzilopochtliui būdavo aukojama auka, kad būtų atstatytas jo prarastas kraujas, nes saulė kasdien dalyvaudavo kovoje. Žmonių aukos užkirsdavo kelią pasaulio pabaigai, kuri galėjo įvykti kiekvieno 52 metų ciklo metu. 1487 m. iš naujo pašventinant Didžiąją Tenočtitlano šventyklą buvo paaukota daug kalinių.
Tlaloc
Pirmaisiais actekų kalendoriaus mėnesiais Tlalokas reikalaudavo rituališkai nužudyti verkiančius berniukus.
Actekų aukos, Mendozos kodeksas.
Inkų imperija
Pietų Amerikos inkų regionuose buvo rasta nemažai paaukotų vaikų mumijų.
Straipsniai
- "Indų kultas žudo vaikus dėl deivės: Šventieji kaltinami kurstę dešimtis mirčių", The Observer (Jungtinės Karalystės laikraštis) Dan McDougall, Khurja, Indija, 2006 m. kovo 5 d., sekmadienis
- Heinsohn, Gunnar: "Kraujo aukojimo ir šventikų karaliavimo iškilimas Mesopotamijoje: A Cosmic Decree?" (taip pat publikuota leidinyje Religion, t. 22, 1992 m.)
Susiję puslapiai
- Kanibalizmas
- Jėzaus nukryžiavimas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra žmogaus aukojimas?
A: Žmogaus aukojimas - tai žmogaus nužudymas kaip auka dievybei ar kitai antgamtinei jėgai.
K: Kaip skirtingose kultūrose buvo praktikuojamas žmonių aukojimas?
A: Skirtingose kultūrose žmonių aukojimas buvo praktikuojamas skirtingai. Kai kurios, pavyzdžiui, majai ir actekai, pagarsėjo savo ritualinėmis žmogžudystėmis, o kitos į šią praktiką žiūrėjo iš aukšto kaip į primityvią. Aukos būdavo rituališkai nužudomos taip, kad įtiktų arba nuramintų dievus ar dvasias.
Klausimas: Kas buvo žmonių aukojimo aukos?
A: Žmonių aukojimo aukomis tapdavo įvairūs žmonės - nuo kalinių, kūdikių iki Vestalių mergelių, kurių skrandžiai būdavo perpjaunami buku akmeniniu peiliu, o širdys sudeginamos.
K: Ar žmonių aukojimas vis dar paplitęs šiandien?
A: Žmonių aukojimas visame pasaulyje tapo mažiau paplitęs, ir dabar aukos aukojamos labai retai. Dauguma religijų smerkia šią praktiką, o dabartiniai įstatymai ją paprastai traktuoja kaip nusikalstamą. Nepaisant to, šiandien ji vis dar kartais pasitaiko, ypač mažiausiai išsivysčiusiose pasaulio vietovėse, kur išlikę tradiciniai tikėjimai.
Klausimas: Ar yra religinių grupių, kurios pritaria žmonių aukojimui?
A: Dauguma religijų smerkia žmonių aukojimą ir jokiu būdu jo nepalaiko.
K: Kokią bausmę šiuolaikiniai įstatymai numato tiems, kurie atlieka žmonių aukojimo veiksmus?
A: Šiuolaikiniai įstatymai paprastai žmonių aukojimo veiksmus traktuoja kaip kriminalinius dalykus ir atitinkamai skiria bausmes.
K: Ar yra kokių nors ypatingų ritualų, susijusių su senovinėmis žmonių aukojimo formomis?
Atsakymas: Taip, senovinių aukojimo formų aukos buvo rituališkai nužudomos tokiu būdu, kuris turėjo įtikti arba nuraminti dievus ar dvasias.
