Hiperinfliacija — kas tai? Apibrėžimas, priežastys ir istorija

Sužinokite, kas yra hiperinfliacija: priežastys, istorijos pavyzdžiai (Vokietija, Zimbabvė) ir svarbios pamokos šiuolaikinei ekonomikai.

Kas yra hiperinfliacija?

Ekonomikoje hiperinfliacija — tai nekontroliuojama ir labai spartaus kainų kilimo būsena, kai pinigai greitai praranda savo perkamąją vertę. Pagal vieną dažnai cituojamą apibrėžimą (F. Kagan’o ir kitų ekonomistų) hiperinfliacija prasideda, kai kainos didėja daugiau nei 50 % per mėnesį (tai atitinka keliolikos tūkstančių procentų metinį lygį).

Kaip ją matuoti ir kuo ji skiriasi nuo įprastos infliacijos?

Infliacija paprastai matuojama metiniu vartojimo kainų indekso (VKI) pokyčiu. Hiperinfliacija išsiskiria greičiu — kainos gali padvigubėti per dienas ar savaites, ne per metus. Dėl tokio tempo tradiciniai rodikliai ir statistika gali tapti mažai informatyvūs arba vėluoti, todėl dažnai stebimi trumpesni laiko intervalai (kasdieniai arba kas savaitę) ir alternatyvios priemonės (pvz., valiutos kursai ar parduotuvių kainų stebėjimas).

Dažniausios priežastys

• Per didelis pinigų kiekis — centrinio banko spausdinami pinigai, skirti padengti dideles biudžeto išlaidas ar valstybės skolas, be pakankamos produkcijos augimo, mažina pinigų vertę.
• Biudžeto deficitas ir fiskalinė netvarka — kai vyriausybė nebepritraukia pakankamai pajamų ir kompensuoja trūkumą spausdindama pinigus.
• Pasitikėjimo praradimas — gyventojų, verslo ir užsienio investuotojų netikėjimas valiuta skatina spartesnį jos atmetimą ir kainų kėlimą.
• Ekstremalūs išoriniai šokai — karai, okupacijos, didelės tiekimo grandinių sutriktys ar prarasti eksportiniai pajamų šaltiniai (pvz., naftos praradimas).
• Valiutos krizė — staigus valiutos kurso smukimas, kylantys importo kaštai ir infliacinė spirale.

Istoriniai pavyzdžiai

Vienas gerai žinomų hiperinfliacijos pavyzdžių yra 1920-ųjų Vokietija. Vokietijoje 1922 m. didžiausias banknotas buvo 50 000 reichsmarkių, o 1923 m. – net 100 000 000 000 000 000 markių. 1923 m. gruodžio mėn. valiutos keitimo kursas buvo 4 200 000 000 000 000 markių už 1 JAV dolerį. Šie banknotai buvo tokie beverčiai, kad žmonės juos degindavo ugnyje, norėdami sušilti. Banknotai degdavo ilgiau nei už juos buvo galima nusipirkti malkų. Kartais infliacijos tempas būdavo toks didelis, kad kainos padvigubėdavo kas dvi dienas. Šiai problemai sustabdyti buvo įvesta Rentenmarkė. Buvo nustatytas 4,2 rentenmarkių už 1 JAV dolerį kursas.

Kitas žinomas atvejis – Zimbabvė. 2008 m. liepos mėn. infliacijos lygis Zimbabvėje buvo 231 150 888,87 %. Dėl to vietinė valiuta praktiškai nustojo funkcionuoti ir vėliau šalyje išsivystė plačiai paplitusi užsienio valiutų (dolerizacijos) praktika.

Dar vienas itin sunkus atvejis — Vengrija 1945–1946 m., kuri laikoma agresyviausiu hiperinfliacijos pavyzdžiu istorijoje: kainos tuo metu didėjo net dešimt- ar šimtus kartų per dieną, o kainos kartais didėjo astronomiškai — 1946 m. pradžioje jos dvigubėjo per kelias valandas. Problema buvo sprendžiama griežtomis pinigų politikos ir valiutinės reformos priemonėmis (vėliau pakeista valiuta).

Per pastaruosius dešimtmečius hiperinfliacijos epizodai taip pat buvo fiksuoti Venesueloje (ypač 2016–2019 m.), Jugoslavijoje (1990–ųjų pradžioje) ir kai kuriose kitose šalyse, kur politinė ir fiskalinė krizė sukėlė monetarinę griūtį.

Pasekmės

• Realiosios santaupos ir atlyginimai sparčiai mažėja, ypač tie, kurie laikomi gryna vietine valiuta.
• Ekonomikos neefektyvumas — daug laiko ir lėšų skiriama pinigų keitimui, kainų nuolatiniam keitimui, sandoriams išvengti žmonės griebiasi mainų (barterio).
• Redistribucija — skolintojai praranda, o skolininkai gali laimėti, jei skolos nominali suma išlieka, bet perkamoji galia mažėja.
• Socialinė ir politinė nestabilumas — didėja nepasitenkinimas, gali kilti neramumai ir masinės emigracijos bangos.

Kaip sustabdyti arba sušvelninti hiperinfliaciją

• Fiskalinė konsolidacija — svarbiausia sumažinti valstybės išlaidas arba padidinti pajamas taip, kad nebūtų būtinybės finansuoti deficito pinigų spausdinimu.
• Griežta pinigų politika — centrinio banko nepriklausomumas ir griežtas pinigų kiekio kontrolės grąžinimas.
• Valiutinė reforma — įvedant naują, patikimą valiutą arba persiorientavus į užsienio valiutas (dolerizacija) ir nustatant aiškų valiutos kurso režimą.
• Institucinės reformos — taisyti mokesčių sistemą, gerinti viešųjų finansų valdymą, atkurti pasitikėjimą valstybės institucijomis.
• Tarptautinė pagalba — kreditoriai ir tarptautinės finansų institucijos gali suteikti paramą stabilizacijai, bet dažnai reikalauja struktūrinių reformų.

Kaip asmeniškai apsaugoti savo turtą hiperinflacijos metu

• Vengti laikyti dideles grynųjų vietine valiuta sumas; svarstyti užsienio valiutas ar valiutos sąskaitas.
• Diversifikuoti — laikyti dalį turto nekilnojamojo turto, žaliavų, aukso ar kitų realių aktyvų.
• Naudoti indeksuotas ar užsienio valiutos skolos priemones, jei jos prieinamos.
• Greitai išleisti pinigus į daiktus ar paslaugas, kurių vertė išliks (jei tai ekonomiškai pagrįsta), arba investuoti į aktyvus, kurie priartės prie infliacijos tempo.

Hiperinfliacija yra sudėtingas ir pavojingas reiškinys, dažnai susijęs su politinėmis ir institucinėmis problemomis. Jos prevencija reikalauja stabilios fiskalinės ir piniginės politikos, skaidrumo bei bendro pasitikėjimo ekonominės sistemos pagrindais.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra hiperinfliacija?

K: Koks yra hiperinfliacijos pavyzdys?

K: Koks buvo didžiausias banknotas Vokietijoje 1922 m.?

K: Koks buvo didžiausias banknotas Vokietijoje 1923 m.?

K: Kaip žmonės Vokietijoje susidorojo su beverčiais banknotais per hiperinfliaciją?

K: Kas buvo Rentenmarkė ir kaip ji padėjo įveikti hiperinfliaciją Vokietijoje?

Paieška pagal raidę