Japeto vandenynas egzistavo neoproterozojaus ir paleozojaus epochose maždaug prieš 600–400 mln. metų. Tai buvo atvira jūros sritis, kuri tuomet dažniausiai užėmė platumas, kurią geologai rekonstruoja pietų pusrutulyje, ir kuri skyrė tris pagrindinius paleokontinentus: Laurusiją (dažnai apibūdinamą kaip Euramerika arba „Senasis raudonojo smiltainio žemynas“), Baltiką ir Avaloniją. Japeto vandenynas ilgainiui užsidarė, kai šie žemynai pradėjo judėti ir susijungė, sudarydami didesnes žemynines mases ir palikdami geologinius pėdsakus – vadinamąją Japeto siūlę.

Kaip mes sužinojome apie Japonetą (Japetą)?

XIX a. pradžioje amerikiečių paleontologas Charlesas Doolittle'as Walcottas pastebėjo, kad ankstyvojo paleozojaus bentosinių trilobitų faunos abipus tam tikros linijos smarkiai skiriasi. Vėliau ši ribinė zona geologijoje gavo pavadinimą Japeto siūlė – interpretacija, kad tai buvusi senoji vandenyno siena. Skirtumai faunoje rodo, kad šios jūros kranto grandinės to meto gyventojams buvo atskiros ekologinės ir geografinės zonos.

Faunos ir sedimentų skirtumai

Walcotto pastebėtos faunų diferenciacijos pavyzdžių galima rasti: Ramiojo vandenyno Laurentijos (kartais vadinamos „Laurentijos“ arba „Ramiojo vandenyno“ fauna) radiniuose Škotijoje ir vakarinėje Niufaundlendo dalyje, kurie ženkliai skyrėsi nuo Baltikos (dažnai vadinamos „Atlanto“ fauna) radinių pietinėje Britų salų dalyje ir rytinėje Niufaundlendo dalyje. Ankstyvieji XX a. geologai bandė šiuos skirtumus aiškinti didelėmis įdubomis ar geosinklinalėmis, tačiau vėlesnės plokščių tektonikos interpretacijos parodė, kad tai buvusių atskirų žemynų ir vandenynų rezultatas.

Geologiniai įrodymai ir Japeto siūlės vietos

Japeto užsidarymo įrodymų yra daug ir įvairių: sutankėjusios kalnagūbrinės grandinės (Caledonian–Appalachian orogeninės sruogos), metamorfizuoti akmenuoti juostai, ophiolitų fragmentai (ūkiniai vandenyno plutonos ir dalinė jūros dugno pluta), mišrios sankaupos (melanžai) ir storos nuosėdinės sekos, rodančios kontinentinį susidūrimą. Šios siūlės dalys dabar randamos paleose pozicijose, kurios atitinka buvusį Japeto vandenyną. Tips of modern exposures include:

  • Škotijos ir Šiaurės Airijos kalnų grandinės (Caledonidai);
  • Vakarinis Niufaundlendas ir rytinė Kanada, kur išlieka Appalachian-Caledonian ryšys;
  • Šiaurės Atlanto šiaurinės zonos (dalys Britų salų), kur matomos senos jūros dugno ir pakrantės nuosėdos.

Kuo svarbus Japetas geologijai ir istorijai?

Japeto vandenynas laikomas tam tikru Atlanto vandenyno pirmtaku – ne todėl, kad tai būtų tiesioginis Atlanto protėvis, bet todėl, kad geografinės sąlygos (žemynų išsidėstymas) vėliau daugeliu atžvilgių sutapo su tų pačių žemynų priešingais krantais, kai formavosi vėlesni vandenynai. Po Japeto užsidarymo ir žemynų susijungimo formavosi didesnės žemyninės masės (pvz., Euramerika), o vėliau – ir dar didesnė superkontinenta Pangėja. Tuo tarpu Atlanto atidarymas įvyko vėliau, maždaug prieš ~200 mln. metų, kai Pangėja ėmė byrėti.

Istorinis požiūris – nuo geosinklinalės iki plokščių tektonikos

XX a. pradžioje geologai bandė paaiškinti faunų skirtumus ir nuosėdų pasiskirstymą per geosinklinalės sampratą – tai buvo ilga ir gili jūros įduba. Tačiau XX a. septintojo dešimtmečio plokščių tektonikos teorija leido paaiškinti, kad šie skirtumai susiję su atskirų litosferos plokščių judėjimu, vandenyno plyšiais ir kontinentiniais susidūrimais. Šiuolaikinė geologija Japetą mato kaip vieną iš ankstyvųjų didžiųjų okeanų, kurio susidarymas ir užsidarymas padėjo formuoti šiuolaikines žemynų konfigūracijas ir kalnų sistemas.

Trumpai

Japeto vandenynas – svarbi Žemės geologinės praeities dalis. Jis egzistavo prieš 600–400 mln. metų, skyrė tris paleokontinentus ir užsidarė sudarydamas ilgalaikes siūlės bei kalnų grandines. Japoneto tyrimai leidžia suprasti, kaip kinami vandenynai ir žemynai, kaip keičiasi faunos pasiskirstymas ir kaip veikia plokščių tektonika, formuojanti mūsų planetos paviršių.