Antimikrobinis – kas tai? Apibrėžimas, rūšys ir panaudojimas

Antimikrobinė medžiaga - tai medžiaga, kuri naikina mikroorganizmus arba stabdo jų augimą. Antimikrobinius vaistus galima suskirstyti į grupes pagal tai, prieš kokius mikroorganizmus jie pirmiausia veikia. Pavyzdžiui, antibiotikai vartojami prieš bakterijas, o priešgrybeliniai vaistai - prieš grybelius. Juos taip pat galima klasifikuoti pagal jų funkciją. Medžiagos, kurios naikina mikrobus, vadinamos mikrobicidinėmis, o tos, kurios tik stabdo jų augimą, vadinamos biostatinėmis. Antimikrobinių vaistų naudojimas infekcijai gydyti vadinamas antimikrobine chemoterapija, o antimikrobinių vaistų naudojimas infekcijai išvengti - antimikrobine profilaktika.

Pagrindinės antimikrobinių medžiagų rūšys yra dezinfekantai (pvz., balikliai), kurie naikina įvairius mikrobus ant negyvų paviršių, kad būtų išvengta ligų plitimo, antiseptikai (kuriais tepami gyvi audiniai ir kurie padeda sumažinti infekciją operacijos metu) ir antibiotikai (kurie naikina mikroorganizmus organizme). Terminas "antibiotikas" iš pradžių apibūdino tik tuos kūrinius, kurie kilę iš gyvų mikroorganizmų, tačiau dabar jis taikomas ir sintetinėms medžiagoms, pavyzdžiui, sulfonamidams ar fluorochinolonams. Anksčiau šis terminas taip pat buvo taikomas tik antibakteriniams preparatams, tačiau jo reikšmė išsiplėtė ir apima visas antimikrobines medžiagas. Antibakterinės medžiagos dar gali būti skirstomos į baktericidines medžiagas, kurios naikina bakterijas, ir bakteriostatines medžiagas, kurios lėtina arba stabdo bakterijų augimą. Reaguojant į tai, toliau tobulinant antimikrobines technologijas, buvo sukurti sprendimai, kurie gali ne tik sustabdyti mikrobų augimą. Tam tikros akytosios terpės buvo sukurtos taip, kad mikrobus naikintų vos jiems prisilietus.

Klasifikacija pagal pobūdį ir veikimo sritį

• Pagal taikymo sritį: dezinfekantai (paviršiams), antiseptikai (odai ir audiniams), antibiotikai/antimikrobiniai vaistai (vidiniam vartojimui).
• Pagal spektrą: plataus spektro (veikia daugeliui mikroorganizmų) ir siauro spektro (veikia specifines rūšis).
• Pagal kilmę: natūralios (pvz., penicilinas), pusiau sintetinės arba sintetinės medžiagos (pvz., sulfonamidai, fluorochinolonai).
• Pagal poveikio tipą: mikrobicidinės (žudo mikrobus) ir biostatinės (stabdo jų augimą).

Kaip veikia antimikrobinės medžiagos

Skirtingos antimikrobinės medžiagos veikia įvairiais mechanizmais, pavyzdžiui:

• sutrikdo ląstelės sienelės arba membranos vientisumą (pvz., beta-laktamai ir detergentiniai dezinfekantai),
• blokuoja baltymų sintezę (pvz., tetraciklinai, makrolidai),
• trukdo DNR arba RNR sintezei (pvz., fluorochinolonai),
• inhiba metabolinius kelius (pvz., sulfonamidai),
• oksiduoja ar denatūruoja ląstelių komponentus (pvz., balikliai, peroksidai).

Laboratorijoje veiksmingumui įvertinti naudojami rodikliai kaip MIC (mažiausia slopinti koncentracija) ir MBC (mažiausia žudyti gebanti koncentracija).

Taikymas kasdienybėje ir pramonėje

• Medicinoje: infekcijų gydymas, chirurginė antiseptika, infekcijų profilaktika ligoninėse.
• Viešojoje hygienoje: paviršių dezinfekcija, rankų antiseptikai, vandens valymas.
• Maisto pramonėje: paviršių valymas, maisto konservavimas, antimikrobinės pakuotės.
• Statybų ir transporto sektoriuose: kontaktą „naikinančios“ dangos (pvz., varis, sidabro jonai, antimikrobinės polimerų dangos) ir fotokatalitinės medžiagos.
• Namų ūkyje: priežiūros priemonės, skalbimo priemonės, valikliai su antimikrobinėmis savybėmis.

Atsparumas ir saugus naudojimas

Perdėtas arba netinkamas antimikrobinių medžiagų naudojimas skatina mikroorganizmų atsparumo vystymąsi. Atsparios bakterijos apsunkina gydymą, todėl svarbu:

• vartoti antibiotikus tik pagal gydytojo nurodymus ir pilnai baigti paskirtą kursą,
• naudoti antiseptikus ir dezinfekantus tinkamomis koncentracijomis ir rekomenduotais intervalais,
• riboti prevencinį antibiotikų vartojimą gyvulių auginime bei taikyti alternatyvas, kai įmanoma,
• laikyti higienos priemones ir procedūras, kurios sumažina infekcijų plitimą be perteklinio cheminių priemonių naudojimo.

Šalutinis poveikis ir ekologiniai aspektai

Antimikrobinės medžiagos gali turėti šalutinių poveikių: alergines reakcijas, toksinį poveikį arba mikrobiotos sutrikimus (pvz., žarnyno floros pakeitimą po plačiai vartojamų antibiotikų). Dezinfekantai ir vaistai, patekę į aplinką, gali skatinti atsparumo genų plitimą arba teršti vandenis. Todėl būtinas atsargus dozių parinkimas, tinkamas išmetimas ir reguliavimas.

Standartai ir testavimas

Pramonėje ir sveikatos apsaugoje antimikrobinių medžiagų veiksmingumui patikrinti taikomi tarptautiniai ir nacionaliniai standartai. Testai nustato mikrobinį slopinimą, biocidinį poveikį ir saugumą, siekiant užtikrinti, kad produktai būtų veiksmingi ir saugūs žmonėms bei aplinkai.

Santrauka

Antimikrobinės medžiagos yra svarbios ligų prevencijai ir gydymui, tačiau jų naudojimas turi būti pagrįstas ir atsargus, kad būtų išvengta atsparumo, ilgalaikių sveikatos problemų ir neigiamo poveikio aplinkai. Tinkama klasifikacija, žinojimas apie veikimo mechanizmus, atsakingas naudojimas ir priežiūra padeda maksimaliai išnaudoti jų naudą ir sumažinti rizikas.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra antimikrobinė medžiaga?

K: Kaip klasifikuojami antimikrobiniai vaistai?

K: Kas yra antimikrobinė chemoterapija?

K: Kas yra antimikrobinė profilaktika?

K: Kokie yra kai kurie įprastų antimikrobinių vaistų rūšių pavyzdžiai?

Klausimas: Kaip laikui bėgant keitėsi žodžio "antibiotikas" reikšmė?

Klausimas: Kaip toliau skirstomos antibakterinės medžiagos?

Paieška pagal raidę