Tarpinis šovinys – tai kulka arba šovinys, kurių balistinės savybės (energija, greitis, dydis) užima tarpą tarp pistoletų ir pilno kalibro šautuvų šovinių. Jie dažnai montuojami į šturmo šautuvus ir kai kuriuos lengvuosius kulkosvaidžius. Lyginant su viso kalibro šautuvų šoviniais, tarpiniai šoviniai paprastai turi mažesnę pradinę energiją, mažesnį atatrankos impulsą ir mažesnį masės kiekį, todėl juos lengviau nešioti didesniais kiekiais. Tuo pat metu jie paprastai siūlo geresnę stabdomąją galią, didesnį skvarbumą ir didesnį efektyvų veikimo nuotolį nei daugumos pistoletų šoviniai. Dėl šių kompromisų tarpiniai šoviniai tapo standartu daugelyje trumpų ir vidutinio nuotolio karinių ginklų.

Istorinė raida

Tarpinio šovinio koncepcija susiformavo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Vokietijos kariuomenė, kurdama StG-44, padarė išvadą, kad 90–95 % susišaudymų vyksta mažesniu nei ~300 metrų atstumu. Tradiciniai lygiavamzdžiai šautuvai buvo per sunki ginklo masė ir per didelė atatranka greitam automatinės ugnies naudojimui artimuose susidūrimuose, o pistoletai automatai praranda efektyvumą ir tikslumą didesniuose atstumuose. Todėl vokiečiai siekė kompromiso – pakankamai galingo, bet mažesnio šovinio, ir tai lėmė StG-44 atsiradimą. StG-44 šaudė 7,92 x 33 mm „Kurz“ šovinį, kuris pasižymėjo mažesne dėtuvės talpa ir mažesne balaistine galia nei tradicinis 7,92 x 57 mm mauzeris, bet pranašumu valdant automatinius padejimus ir efektyvumu vidutiniuose nuotoliuose. Nors StG-44 pasirodė per vėlai, kad reikšmingai pakeistų karo eigą, jo idėjos turėjo didelę įtaką vėlesniems konstruktoriams.

Atradus StG-44, sovietų specialistai ėmėsi kurti panašius sprendimus. Jie sukūrė 7,62 x 39 mm šovinį, grindžiamą didesnio 7,62 x 54 mm R šovinio technologijomis, ir integravo jį į naujus šaunamuosius ginklus, tokius kaip AK-47, SKS ir RPK. Šie ginklai pasižymėjo dideliu patikimumu, paprastumu ir tinkamumu kovoms artimuose bei vidutiniuose nuotoliuose.

Per Vietnamo karo patirtį Jungtinių Valstijų kariuomenė pastebėjo, kad 7,62 mm NATO šoviniai yra santykinai sunkūs ir riboja nešiojamų šovinių skaičių. Tai paskatino perėjimą prie mažo kalibro, didelio greičio (SCHV – angl. Small Caliber High Velocity) koncepcijos: 5,56 mm NATO šovinys. Nors 5,56 mm šovinys yra mažesnės masės ir kai kuriais atvejais turi mažesnę peršaunamąją galią nei 7,62 mm NATO, jis užtikrina didesnį pradžio greitį, mažesnę atatranką ir leidžia kariauti nešiotis daugiau šovinių. Šios idėjos pagrindu buvo sukurti ginklai, tokie kaip M16, M4, SAW M249, FAMAS, SteyrAUG ir G36.

Pagrindiniai pavyzdžiai

  • StG-44 – vienas pirmųjų komerciškai ir kariniu mastu naudojamų šturmo šautuvų, šaudė 7,92 x 33 mm „Kurz“ šoviniais.
  • AK-47, SKS, RPK – šie sovietiniai ginklai naudojo 7,62 x 39 mm tarpinį šovinį.
  • M16, M4, SAW M249 – NATO ginklai, daugiausia naudodami 5,56 mm NATO šovinius.
  • AK-74 – Michailo Kalšnikovo sukurtas ginklas, pritaikytas 5,45 x 39 mm šoviniui, atsakas į SCHV tendencijas.

Techninės savybės ir taktinės pasekmės

Balansas tarp galingumo ir valdomumo: tarpiniai šoviniai sukurti taip, kad leistų efektyviai naudoti automatinę ugnį kontroliuojamu tempu. Mažesnė atatranka pagerina taiklą serijiniu šaudymu, o šovinių masė leidžia kariauti nešiotis daugiau municijos.

Efektyvus nuotolis: tarpiniai šoviniai paprastai skirti efektyviam naudojimui vidutiniuose nuotoliuose (iki kelių šimtų metrų). Jie nėra tokie tinkami ilgesnio nuotolio šaudyme kaip pilno kalibro šoviniai, bet ženkliai pralenkia pistoletų ar automatinio pistoleto amuniciją.

Poveikis kūnui ir šarvams: tarpiniai šoviniai gali lengvai peršaudyti nemažą dalį lengvų ar senesnių neperšaunamų liemenių, tačiau modernūs kompozitiniai ar plokšteliniai šarvai dažnai suteikia didesnį apsaugos lygį. Tikslesnis suvestinis poveikis priklauso nuo kulkos deformacijos, energiškumo ir sukimosi.

Šiuolaikinis naudojimas ir tendencijos

Daugelyje pasaulio kariuomenių tarpinių šovinių koncepcija išlieka dominuojanti pėstininkų ginklų klasėje. NATO šalininkai daugiausia naudoja 5,56 mm NATO arba 7,62 mm NATO (pilno kalibro) sprendimus priklausomai nuo misijos reikalavimų; daug valstybių vysto arba diegia persvarstytas parinktis (pvz., šiek tiek sunkesni 6,8 mm ar kiti vidutinio segmento sprendimai), kad rasti optimalų kompromisą tarp užakstinimo, pratekėjimo ir krovinio masės.

Privalumai: geresnis kontrolės balansas automatinėje ugnyje, didesnė nešiojamo šovinių talpa, pakankamas nuotolis ir galia vidutiniuose susidūrimuose.

Trūkumai: ribotas efektyvus nuotolis ir smūgio galia ilgesniuose atstumuose, mažesnis peršaunamumas nei pilno kalibro šovinių, galimi kompromisai priklausomai nuo misijos.

Apibendrinant, tarpinis šovinys – tai strateginis kompromisas tarp mobilumo ir galingumo, sukurtas optimizuoti kario kovinę ištvermę ir ugnies efektyvumą trumpuose bei vidutiniuose nuotoliuose. Istorija nuo StG-44 iki šiuolaikinių NATO ir Rytų sprendimų rodo, kad ši koncepcija yra viena iš svarbiausių XX ir XXI a. šaunamojo ginklo plėtros krypčių.