Isonoe arba Jupiteris XXVI yra mažas, nesferinis ir netaisyklingos formos Jupiterio palydovas. Jį atrado Havajų universiteto astronomų grupė, vadovaujama Skoto S. Šepardo (Scott S. Sheppard). 2000 metais jis laikinai pažymėtas pavadinimu S/2000 J 6.

Isonoe skersmuo įvertintas maždaug 3,8 km, todėl tai yra smulkus, netaisyklingas kūnas, kuris dėl mažo dydžio ir negausių masių formos nelaikomas sukurtas pagal hidrostatinį pusiausvyrą (ne„sferinis“). Dėl savo mažo skersmens ir atstumo jis yra labai silpnas ir blankus dangaus kūnas, todėl stebėjimai reikalauja didelio teleskopo ir ilgesnio stebėjimo laiko.

Orbitaliniai parametrai (vidutiniai arba išmatuoti):

  • Vidutinis atstumas nuo Jupiterio: apie 23 833 000 km
  • Orbitos periodas: ~751,647 paros
  • Inklinacija: 166° kampu į ekliptiką (apie 169° į Jupiterio ekvatorių), t. y. Isonoe skrieja retrogradine kryptimi — priešinga Jupiterio sukimui
  • Orbitalinis ekscentricitetas: 0,166
Šie parametrų dydžiai rodo, kad jo orbita yra gana nutolusi, vidutiniškai gan ekscentriška ir retrogradinė.

2002 m. spalio mėn. mėnulis gavo nuolatinį pavadinimą Isonoe — pagal graikų mitologijoje minimą asmenį (pavardė susijusi su vienos iš Danaidžių arba su Dzeuso (Jupiterio) meilužių motyvais, priklausomai nuo šaltinių). Pavadinimo forma atitinka Tarptautinės astronomijos sąjungos (IAU) konvenciją, pagal kurią Joviano retrogradiniams palydovams suteikiami vardai, baigiantys raide „-e“.

Isonoe priskiriamas Karmos grupei — tai junginys nedidelių, netaisyklingų, retrogradiškų palydovų, kurie skrieja Jupiterio aplinkoje maždaug 23–24 milijonų km atstumu ir turi įskaitomą inclinaciją aplink ~165°. Manoma, kad Karmos grupės nariai yra susiję kilmės požiūriu: jie gali būti vieno užfiksuoto ir vėliau suskaldyto tėvinio kūno likučiai, kurie pateko į Jupiterio orbitoje esančią sritį ir vėliau suskilo dėl smūgių ar dinaminių sąveikų.

Trumpai apie reikšmę ir tyrimus: mažieji, toli esantys retrogradiniai mėnuliai, tokie kaip Isonoe, padeda suprasti Jupiterio palydovų sistemų evoliuciją ir sąveikas su siaurąja Saulės sistemos dalimi. Dėl mažo ryškumo tokių objektų orbitų ir fizinių savybių tikslinimas vyksta tik ilgalaikių stebėjimų metu ir dažnai reikalauja didelio observatorijų bendradarbiavimo.