Jacksonas Pollockas: amerikiečių abstraktaus ekspresionizmo tapytojas
Jacksonas Pollockas (1912 m. sausio 28 d. – 1956 m. rugpjūčio 11 d.) – amerikiečių tapytojas, tapęs vienu žymiausių XX a. abstraktaus ekspresionizmo atstovų. Jis išgarsėjo tapydamas abstrakčiojo ekspresionizmo stiliumi ir ypač dėl savo unikalios „lašinimo“ technikos: daugiaaukščius dažų pasiklojimus paveikslai buvo tapomi lašinant, pylant ir purškiant dažus ant didelės drobės, dedamos ant grindų. Jo pravardė buvo Džekas lašintojas, o ši technika vėliau dažnai vadinama veiksmo tapyba. Tikrasis Pollocko vardas buvo Polas Džeksonas (Paul Jackson Pollock).
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Pollockas gimė Kodžio mieste, Vajomingo valstijoje ūkininkų šeimoje. Jaunystėje jis persikėlė su šeima į Kaliforniją, kur mokėsi piešimo ir grafikos. Vėliau persikėlė į Niujorką ir studijavo Art Students League pas Thomasą Hartą Bentoną. 1930–1940 m. jis dirbo federalinės WPA meno programos rėmuose, kur susipažino su moderniosios tapybos idėjomis ir kitais jaunosios kartos menininkais.
Karjera ir tapybos technika
Per 1940–1950 m. Pollockas pradėjo eksperimentuoti su drąsiais, nestandartiniais metodais: paveikslus dažnai tapydavo iš viršaus, ant grindų, naudodamas lazdelę, mentele ar tiesiogiai pylė koreguotus sluoksnius dažų, emalių ir kartais smulkių medžiagų. Naudojo komercinius buitinius dažus – taip pasiekdavo specifinį lašėjimo ir kapiliarinio užkritimo efektą. Jo darbai, pavyzdžiui, didelio formato kompozicijos iš vėlyto 1940-ųjų, padėjo suformuoti „action painting“ sampratą – tapybą kaip judesio ir gesto fiksavimą.
Pollockui karjerą ir viešąjį pripažinimą svariai padėjo mecenatė Peggy Guggenheim, kuri rodė jo darbus savo galerijoje ir suteikė žinomumą. 1949 m. jo kūryba sulaukė plačios publicistikos, o kritikai ir kolegos, tokie kaip Willem de Kooning ar Mark Rothko, aptarinėjo jo indėlį į abstraktųjį ekspresionizmą.
Asmeninis gyvenimas ir santykiai su Lee Krasner
Pollockas susipažino ir vėliau susituokė su dailininke Lee Krasner, kuriai taip pat buvo svarbi avangardo figūra. Lee Krasner padėjo Pollockui organizuoti darbą, prižiūrėti studiją ir rūpintis jo karjera – jų tarpusavio santykiai buvo sudėtingi, bet kūrybiškai produktyvūs. Krasner dažnai prižiūrėjo praktinius Pollocko gyvenimo aspektus ir vėliau rūpinosi jo palikimu po mirties.
Asmenybės iššūkiai ir mirtis
Pollockui kovoje su kūrybinėmis svyravimais dažnai trukdė rimtos asmeninės problemos: jis kentėjo nuo priklausomybės alkoholui ir prieštaringo temperamento. Šios problemos paveikė jo darbą ir tarpusavio santykius. 1956 m., būdamas 44 metų, Pollockas žuvo automobilio avarijoje Springse, Niujorko valstijoje. Jo netikėta mirtis nutraukė vieną intensyviausių kūrybinių karjerų XX a. amerikiečių mene.
Palikimas ir įtaka
Pollocko paveikslai eksponuojami svarbiausiuose pasaulio muziejuose ir kolekcijose, o jo darbai iki šiol kelia diskusijas meno istorikų, kritikų ir kolekcionierių tarpe. Jo kūryba ženkliai prisidėjo prie abstraktaus ekspresionizmo plėtros ir idėjos, kad tapyba gali būti ne tik piešimo aktas, bet ir veiksmas, performansas bei ženklo fiksacija. Vieni jo darbai priskiriami brangiausiems XX a. meno kūriniams, o jo technika ir principai daro įtaką vėlesnėms dailininkų kartoms.
Filmai ir populiarioji kultūra
Apie Pollocką pastatyta keli dokumentiniai ir vaidybinių filmų projektai. Garsiausi iš jų – 1951 m. režisuotas Hanso Namuto trumpametražis dokumentinis filmas, ir 2000 m. sukurtas filmas apie jo gyvenimą „Pollockas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Edas Harrisas. Šie filmai padėjo plačiau supažindinti visuomenę su menininko gyvenimu, kūrybiniais procesais ir sudėtinga asmenine istorija.
Pollocko kūryba, kartu su Lee Krasner nuveiktais darbais ir archyvais, tebėra svarbi menotyrinių tyrimų sritis: jo paveikslai ir metodai dažnai analizuojami, reprodukuojami ir aptariami tiek akademinėje, tiek populiariojoje terpėje.
Pollocko stiliumi nutapytas stulpelis
Džeksono Pollocko akmuo Žaliosios upės kapinėse, Springse, Niujorke
Unikalus metodas
Su skystais dažais Pollockas susipažino 1936 m. Niujorke, meksikiečių tapytojo Davido Alfaro Siqueiroso eksperimentinėse dirbtuvėse. Vėliau jis naudojo dažų užpylimą kaip vieną iš kelių technikų 4-ojo dešimtmečio pradžios drobėse, pavyzdžiui, "Vyras ir moteris" ir "Kompozicija su užpylimu I". Persikėlęs gyventi į Springso miestą Niujorke, jis pradėjo tapyti ant studijos grindų padėtas drobes ir išvystė tai, kas vėliau buvo pavadinta lašinimo technika.
Pollockas apibūdino šį buitinių dažų, o ne menininkų dažų naudojimą kaip "natūralų poreikio augimą". Kaip dažų aplikatorius jis naudojo sukietintus teptukus, lazdeles ir net švirkštus. Taikydamas šią techniką Pollockas galėjo pasiekti, kad menas būtų kuriamas betarpiškiau - dažai nuo pasirinkto įrankio tiesiog tekėjo ant drobės. Nepaisydamas tapybos ant vertikalaus paviršiaus tradicijos, jis suteikė naują dimensiją tiesiogine prasme, nes galėjo žiūrėti ir tepti dažus ant savo drobių iš visų pusių.
Vėliau Pollockas pradėjo naudoti sintetinių dervų pagrindu pagamintus dažus, vadinamus alkidiniais emaliais, kurie tuo metu buvo nauja terpė. 1956 m. žurnalas "Time" dėl jo unikalaus tapybos stiliaus Pollocką pavadino "Džeku lašintoju".
"Mano paveikslas neatsiranda nuo molberto. Man labiau patinka priklijuoti neištemptą drobę prie kietos sienos arba grindų. Man reikia kieto paviršiaus pasipriešinimo. Ant grindų man ramiau. Jaučiuosi arčiau, labiau tapybos dalimi, nes taip galiu vaikščioti aplink paveikslą, dirbti iš keturių pusių ir tiesiogine prasme būti paveiksle".
"Aš ir toliau tolstu nuo įprastų tapytojo įrankių, tokių kaip molbertas, paletė, teptukai ir pan. Pirmenybę teikiu lazdelėms, mentelėms, peiliams ir lašantiems skystiems dažams arba sunkiam impastui su pridėtu smėliu, sudaužytu stiklu ar kitomis pašalinėmis medžiagomis".
"Kai tapau, nesuvokiu, ką darau. Tik po savotiško "susipažinimo" laikotarpio pamatau, ką tapiau. Nebijau nieko keisti, naikinti paveikslą ir t. t., nes paveikslas gyvena savo gyvenimą. Stengiuosi leisti jam atsiskleisti. Tik tada, kai prarandu ryšį su paveikslu, rezultatas būna netvarkingas. Kitu atveju vyrauja gryna harmonija, lengva duoti ir imti, ir paveikslas išeina geras".
Įtakos jo lašėjimo technikai turėjo Meksikos muralistai ir siurrealistinis automatizmas. Pollockas neigė "atsitiktinumą"; paprastai jis turėjo idėją, kaip norėjo, kad atrodytų konkretus kūrinys. Jo technika apjungė jo kūno judesius, kuriuos jis galėjo kontroliuoti, klampų dažų tekėjimą, gravitacijos jėgą ir dažų įsigėrimą į drobę. Tai buvo kontroliuojamų ir nekontroliuojamų veiksnių mišinys. Šlakstydamas, lašėdamas, pilstydamas ir purkšdamas, jis energingai judėjo po drobę, beveik kaip šokyje, ir nesustojo, kol nepamatė to, ką norėjo pamatyti.
Epinis , brangus paveikslas
1948 m. Pollocko paveikslas Nr. 5 yra penkta didžiausia kada nors už meno kūrinį sumokėta kaina. Jis buvo privačiai parduotas "Sotheby's" aukcione už 163,8 mln. JAV dolerių. tai buvo garsiausias paveikslas visame pasaulyje - tai fenomenalus Paulas (Džeksonas Pollokas).
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Polas Džeksonas Pollokas?
A: Polas Džeksonas Pollokas (Paul Jackson Pollock) buvo amerikiečių dailininkas, išgarsėjęs abstrakčiojo ekspresionizmo stiliaus tapyba.
K: Kokia buvo žymiausia Pollocko technika?
A: Garsiausia Pollocko technika buvo dažų lašinimas ir purškimas ant didelės drobės, kuri dažnai vadinama veiksmo tapyba.
K: Koks buvo Pollocko slapyvardis?
A: Pollocko pravardė buvo Džekas lašintojas.
K: Kas buvo Lee Krasner?
A: Lee Krasner buvo Pollocko žmona ir dailininkė, padėjusi jam dirbti.
K: Kokios buvo asmeninės Pollocko problemos?
A: Pollockas turėjo rimtų problemų dėl alkoholio ir buvo rūstus.
K: Kur galima rasti Pollocko paveikslų?
A: Pollocko paveikslų yra viso pasaulio muziejuose, o jo darbai vertinami labai gerai.
K: Kokie filmai buvo sukurti apie Pollocką?
A: 1951 m. Hanso Namuto režisuotas trumpametražis dokumentinis filmas ir 2000 m. filmas "Pollockas", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Edas Harrisas, yra vieni iš filmų apie Pollocką.
