Džėjaus sutartis (1794): JAV–Didžiosios Britanijos prekybos ir taikos susitarimas
Džėjaus sutartis (1794) – Džono Džėjaus inicijuotas JAV–Didžiosios Britanijos prekybos ir taikos susitarimas, sukėlęs politinę audrą ir pakeitęs prekybos bei fortų statusą.
Džėjaus sutartis - tai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos sutartis, sudaryta po Amerikos revoliucijos. Pagrindinis sutartyje dalyvavęs amerikietis buvo Džonas Džėjus (John Jay), kuris taip pat buvo Jungtinių Valstijų vyriausiasis teisėjas. Ją 1795 m. patvirtino Kongresas. Ja buvo leista padidinti prekybą su Didžiąja Britanija mainais į tai, kad britai atsisakys savo fortų prie Didžiųjų ežerų. Demokratų ir respublikonų partija manė, kad Džėjaus sutartis naudinga britams ir nenaudinga amerikiečiams, todėl jie degino Džėjaus atvaizdus.
Kontekstas ir derybų priežastys
Po Nepriklausomybės karo tarp JAV ir Didžiosios Britanijos tebekybo daug neišspręstų ginčų: britų kariškių buvimas fortuose Šiaurės Vakarų teritorijose, britų laivų sulaikymai ir prekybos apribojimai, ginčai dėl ribų ir prekių konfiskavimo. Prezidentas George'as Washingtonas, siekdamas išvengti karo ir atkurti ekonominius ryšius, 1794 m. pasiuntė Johną Jay į Londoną kaip specialųjį pasiuntinį deryboms.
Pagrindinės sutarties nuostatos
- Didžioji Britanija sutiko evakuoti karinius fortus Šiaurės Vakarų teritorijoje (prie Didžiųjų ežerų), kurie buvo laikomi kaip potencialus pavojus JAV suverenitetui.
- Buvo įsteigtos komisijos, skirtos nagrinėti pretenzijas dėl prieškarinių JAV skolos įsipareigojimų ir lojalistų nuostolių, taip pat laivų sulaikymo bylas — tai leido išspręsti dalį nuosavybės ir kompensacijų ginčų teisiniu keliu.
- Sutartis sudarė palankesnes prekybos sąlygas tarp šalių, suteikdama ribotas prieigas britų jūrų prekybai ir apribojant kai kurias prekybos kliūtis, nors ji neįtvirtino pilno neutraliteto jūrų teisės klausimais.
- Tačiau sutartis praktiškai nepakeitė klausimo dėl britų jūreivių prievartinio įdarbinimo (impressment) ir neįvardino platesnių neutralių laivų teisių, todėl daugelis kritikų ją laikė nepakankama.
Patvirtinimas, prieštaravimai ir politinės pasekmės
Sutartis buvo pasirašyta 1794 m. lapkričio 19 d. ir sulaukė intensyvių diskusijų JAV Senate; galutinį ratifikavimą Kongresas priėmė 1795 m. (su tam tikromis pastabomis ir patikslinimais). Ji sukėlė ryškią politinę audrą: federalistai manė, kad sutartis būtina norint išlaikyti taiką ir skatinti ekonomiką, o Demokratų–respublikonų lyderiai (pvz., Thomas Jeffersonas ir Jamesas Madisonas) kritikavo ją kaip palankią britams ir kenksmingą JAV suverenitetui. Protestai išsivystė į visuomeninius veiksmus — buvo rengiami mitingai, vieši pasmerkimai, netgi deginami Džėjaus atvaizdai.
Ilgalaikė reikšmė
Nors sutartis nepašalino visų prieštaravimų (ypač jūreivių impressmento klausimu), ji laikinai normalizavo santykius su Didžiąja Britanija, sumažino karo riziką ir įtvirtino teisinius mechanizmus ginčams spręsti. Tai suteikė erdvę prekybos plėtrai ir diplomatiniam dialogui, o taip pat turėjo įtakos vidinei JAV politikai: prieštaravimai sutarties klausimu paskatino aiškesnį partinės sistemos susiformavimą. Džėjaus sutartis tapo vienu iš ankstyvųjų JAV užsienio politikos žingsnių, kuris parodė šalies siekį spręsti tarptautinius ginčus diplomatiniu būdu.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Džėjaus sutartis?
A: Džėjaus sutartis buvo sutartis tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos po Amerikos revoliucijos.
K: Kas buvo pagrindinis Džėjaus sutartyje dalyvavęs amerikietis?
A: Pagrindinis Džėjaus sutartyje dalyvavęs amerikietis buvo Džonas Džėjus, kuris taip pat buvo Jungtinių Valstijų vyriausiasis teisėjas.
K: Kada Džėjaus sutartį patvirtino Jungtinių Valstijų Kongresas?
A: Džėjaus sutartį Jungtinių Valstijų Kongresas priėmė 1795 m.
K: Ką numatė Džėjaus sutartis?
A: Džėjaus sutartimi buvo leista padidinti prekybą su Didžiąja Britanija mainais į tai, kad britai atsisakys savo fortų prie Didžiųjų ežerų.
K: Kuri politinė partija manė, kad Džėjaus sutartis buvo nenaudinga amerikiečiams?
A: Demokratų ir respublikonų partija manė, kad Džėjaus sutartis buvo naudinga britams ir nenaudinga amerikiečiams.
K: Ką Demokratų ir respublikonų partija darė, kad išreikštų savo nepritarimą Džėjaus sutarčiai?
A: Demokratų respublikonų partija degino Džono Džėjaus atvaizdus, kad parodytų savo nepritarimą Džėjaus sutarčiai.
K: Kodėl Demokratų respublikonų partija priešinosi Džėjaus sutarčiai?
A: Demokratų respublikonų partija manė, kad Džėjaus sutartis buvo palanki britams ir nenaudinga Jungtinėms Valstijoms.
Ieškoti