Džefersono respublikonų (demokratų‑respublikonų) partija — JAV istorija
Demokratų ir respublikonų partiją 1792 m. įkūrė Thomas Jeffersonas ir Jamesas Madisonas. Ji tapo populiariausia politine partija iki 1820-ųjų, kai suskilo į konkuruojančias frakcijas, iš kurių viena tapo šiuolaikine Demokratų partija. Jos nariai apie partiją kalbėjo kaip apie respublikonus, džefersoniečius, demokratus arba jų kombinacijas (džefersoniečiai respublikonai ir t. t.).
Džefersonas ir Madisonas įkūrė partiją, kad pasipriešintų ekonominei ir užsienio politikai, kurią maždaug prieš metus sukūrė federalistų partija, vadovaujama iždo sekretoriaus Aleksandro Hamiltono. Svarbiausi buvo užsienio politikos klausimai; partija priešinosi 1794 m. Džėjaus sutarčiai su Didžiąja Britanija (tuo metu kariavusia su Prancūzija) ir palaikė gerus santykius su Prancūzija iki 1801 m. Partija nepritarė daugeliui Hamiltono pasiūlymų dėl Konstitucijos.
Ideologija ir pagrindinės nuostatos
Džefersono respublikonai pabrėžė:
- Agrarinį valstybės pobūdį: jie manė, kad savarankiški ūkininkai yra laisvės pagrindas ir kad žemės ūkis — šalies ekonomikos šerdis.
- Ribotą federalinę valdžią: remtasi griežtesniu Konstitucijos aiškinimu ir valstijų teisėmis prieš stipria centrine valdžia.
- Ekonominę paprastumą: opozicija didelėms finansinėms priemonėms, tokioms kaip nacionalinis bankas ir dideli federaliniai skolos konsolidavimo projektai, kuriuos rėmė Hamiltonas.
- Pro‑prancūzišką užsienio politiką: partija tradiciškai palaikė revoliucinę Prancūziją, ypač 1790–aisiais.
- Laisvės laisvė ir piliečių teisės: akcentuotas spaudos laisvės ir individualių teisių saugojimas, nors praktikoje nuostatos kartais skyrėsi tarp frakcijų.
Svarbūs įvykiai ir administracijos
Partija laimėjo svarbiausius rinkimus 1800 m. — vadinamąją „1800 m. revoliuciją“, kai Thomas Jeffersonas įveikė Johną Adamsą ir pradėjo ilgą respublikonų dominavimą federalinėje valdžioje. Iš jos kilę prezidentai:
- Thomas Jefferson (1801–1809) — įvykdė reikšmingą politikos poslinkį, įskaitant Luisianos pirkimą (1803), kuris žymiai išplėtė JAV territoriją, nors pats aktas prieštaravo jų griežtajam Konstitucijos aiškinimui.
- Jamesas Madisonas (1809–1817) — vadovavo šaliai Karo su Britanija (1812–1815) metu; tai patvirtino JAV suverenitetą, bet taip pat atvėrė diskusijas apie federalinės valdžios ir kariuomenės būtinybę.
- Jamesas Monroe (1817–1825) — jo kadencijos metu susidariusi „Gėrio eros“ (Era of Good Feelings) nuotaika atspindėjo laikiną partinės konkurencijos silpnėjimą ir nacionalinio susivienijimo siekį.
Per šį laikotarpį partija kartais keitė pozicijas — pavyzdžiui, nors respublikonai kritikavo federalinę intervenciją, Jeffersonas patvirtino plėtrą per Luizianos pirkimą, o kai kurie respublikonai pripažino valstybės poreikį remti infrastruktūrą ar prekybą.
Konfliktai ir politiniai sprendimai
Partija aktyviai kovojo su federalistų politika: prieštaravo nacionalinio banko idėjai, fiskalinėms priemonėms, centriniam valdymui. Kai kuriuos respublikonų sprendimus lėmė aplinkybių prakritika — pavyzdžiui, Embargo įstatymas (1807), kuriuo siekta paveikti Britaniją ir Prancūziją, sukėlė didelį pasipiktinimą prekybos regionuose ir silpnino partijos populiarumą kai kuriose valstijose.
Skilimas ir paveldas
Po 1820-ųjų respublikonų vienybė pradėjo ardyti dėl asmeninių ambicijų, regioninių interesų ir skirtingų požiūrių į valstijų teises bei ekonominę politiką. 1824 m. prezidento rinkimų ir vėlesnės politinės reorganizacijos metu partija praktiškai išsiskaldė į kelias frakcijas. Viena jų tapo Demokratų partija (Jacksono laikais įgijusi naują, populistinį pobūdį), o kita — linkusi į stipresnį federalizm ir vėliau apjungta į Nacionalinių respublikonų bei vėlesniųjų Whig partijų tradicijas.
Paveldas: iš Džefersono respublikonų kilo daug idėjų, kurios įtakojo JAV politinį kultūrą — akcentas į piliečių teises, ribotą vyriausybės galią, agrarinę vertę ir skepticizmą didelės centralizuotos finansinės galios atžvilgiu. Nors dalis šių idėjų evoliucionavo ar buvo perinterpretuotos vėlesnėse partijose, jų įtaka 19 a. pradžios JAV politikai buvo reikšminga.
Pastaba
Atkreipkite dėmesį, kad ši partija skiriasi nuo šiuolaikinės Respublikonų partijos. Nors pavadinimų panašumas gali suklaidinti, Džefersono respublikonai ir XIX–XX a. politinės jėgos yra skirtingos istoriniu, ideologiniu ir organizaciniu požiūriu.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas įkūrė Demokratų respublikonų partiją?
A: Demokratų respublikonų partiją 1792 m. įkūrė Tomas Džefersonas ir Džeimsas Madisonas.
K: Kada Demokratų respublikonų partija tapo populiariausia politine partija?
A: Demokratų respublikonų partija tapo populiariausia politine partija iki 1820-ųjų.
K: Kodėl Džefersonas ir Madisonas įkūrė Demokratų respublikonų partiją?
Atsakymas: Džefersonas ir Madisonas įkūrė Demokratų respublikonų partiją, kad pasipriešintų federalistų ekonominei ir užsienio politikai.
K: Kas sukūrė Federalistų partiją?
A: Federalistų partiją įkūrė iždo sekretorius Aleksandras Hamiltonas.
K: Kokie užsienio politikos klausimai buvo svarbiausi Demokratų respublikonų partijai?
A: Demokratų respublikonų partijai užsienio politikos klausimai buvo svarbiausi, ypač ši partija priešinosi 1794 m. Džėjaus sutarčiai su Didžiąja Britanija ir palaikė gerus santykius su Prancūzija iki 1801 m.
K: Koks buvo Demokratų respublikonų partijos požiūris į Hamiltono pasiūlymus dėl Konstitucijos?
A: Demokratų respublikonų partija nepritarė daugeliui Hamiltono pasiūlymų dėl Konstitucijos.
K: Ar Demokratų respublikonų partija yra tas pats, kas šiuolaikinė Respublikonų partija?
Atsakymas: Ne, Demokratų respublikonų partija skiriasi nuo šiuolaikinės Respublikonų partijos.
