Juanas de Pareja (g. apie 1606 arba 1610 m. netoli Malagos – m. 1670 m. Madride) buvo ispanų tapytojas, laikomas kilusiu iš Afrikos kilmės ir geriausiai žinomas kaip dailininko Diego Velaskeso vergas ir asistentas. Pareja ilgą laiką dirbo Velaskeso namuose ir dirbtuvėje; jį išlaisvino 1650 m., kai meistras buvo Romoje. Po išlaisvinimo Pareja sukūrė kelių religinio ir portretinio siužeto paveikslų, iš kurių svarbiausias – 1661 m. datuojamas "Šventojo Mato pašaukimas" (kartais minimas kaip "La vocación de San Mateo"), saugomas Madrido Prado muziejuje.
Gyvenimas ir santykis su Velaskesu
Pareja tapo Velaskeso asistentu po to, kai meistras grįžo į Madridą iš savo pirmosios kelionės į Italiją 1631 m. (Velázquez grojo svarbų vaidmenį kaip karališkasis portretų dailininkas ir turėjo didelę dirbtuvę, kurioje dažnai dirbo keli pagalbininkai). Pareja atlikdavo įvairius darbus – nuo namų ruošos iki pagalbos tapant ir paruošiant dažus bei drobes. 1649–1651 m. Velázquez lankėsi Romoje; būtent ten 1650 m. jis panaikino Parejos vergystę. Tais pačiais metais Velaskesas Romoje nutapė žinomą portretą, pavadintą „Juan de Pareja“ (1650), kuriame įamžino savo buvusį padėjėją.
Nepriklausoma kūryba
Po išlaisvinimo Pareja bandė įsitvirtinti kaip nepriklausomas tapytojas. Jam priskiriami keli religiniai paveikslai ir portretai, kuriuose juntamas Velaskeso įtaka – natūralizmas, dėmesys šviesai ir spalvų santykiams, taip pat italų tapybos poveikis. Tačiau Parejos autentiškas palikimas yra nedidelis ir iki šiol istorikai ir restauratoriai ginčijasi dėl kai kurių jam priskiriamų darbų autorystės. Vis dėlto 1661 m. datuojamas „Šventojo Mato pašaukimas“ Prado muziejuje laikomas reikšmingu pavyzdžiu.
Kontextas ir to meto praktikos
Vergų ir tarnų naudojimas menininkų namų ūkyje ir dirbtuvėse to meto Ispanijoje buvo gana įprastas reiškinys. Tokios praktikos pavyzdžiai minimi ir kitų menininkų atvejais: Velaskeso mokytojas Francisco Pacheco turėjo turkų vergą, o Francisco López Caro – juodaodį vergą. Tokiuose sąstatuose vergai dažnai atlikdavo tiek namų ruoštos, tiek ir dirbtuvės darbus; kai kurie iš jų, kaip Pareja, išmoko tapyti ir vėliau tapo savarankiškais menininkais.
Paveldo reikšmė
Juanas de Pareja yra svarbi figūra tiek dėl savo asmeninės istorijos – kelio nuo vergovės iki išlaisvinimo ir meninės saviraiškos –, tiek dėl to, kad jo likimas atkreipia dėmesį į socialines ir profesines sąlygas XVII a. Ispanijos dirbtuvėse. Velaskeso nutapytas jo portretas (1650) išliko reikšmingu dokumentu, atskleidžiančiu jų santykį ir suteikė Parejai platesnį pripažinimą Europoje. Nors Parejos kūrinių nėra daug ir jie nėra taip gerai ištirti kaip jo meistro darbai, jis išlieka įdomiu pavyzdžiu, kaip paveldas, talentas ir socialinė padėtis galėjo persipinti ankstyvajame moderniajame mene.
