Kahoʻolawe — mažiausia Havajų sala: istorija, sprogmenų valymas ir atkūrimas

Kahoʻolawe (Havajai): mažoji sala su dramatiška istorija — karo sprogmenų valymas, aplinkos ir kultūrinis atkūrimas. Skaitykite apie perdavimą, iššūkius ir atgaivinimą.

Kahoolavė (taip rašoma lietuviškai; havajiškai dažniau vartojamas pavadinimas Kahoʻolawe) yra mažiausia iš aštuonių pagrindinių Havajų vulkaninės kilmės salų. Ji yra į vakarus nuo Maui ir į pietus nuo Lanaʻi. Jos ilgis — maždaug 11 mylių, skersmuo — apie 6 mylios (9,7 km), plotas — apie 45 kv. mylios (apie 120 km2). Aukščiausias taškas, Lua Makika, siekia 1 477 pėdas (450 m) virš jūros lygio. Sala yra labai sausa — dėl mažo aukščio ir padėties ji beveik negauna šiaurės rytų pasatų orografinių kritulių, todėl natūraliai trūksta gruntinio vandens ir intensyvi augalija vystėsi sunkiai.

Geologija ir gamtinė aplinka

Kahoʻolawe yra ugnikalnio liekana, susieta geologiškai su Maui Nui regionu. Ši sala niekada nebuvo didelė remiantis palyginimu su kitomis Havajų salomis, o ilgalaikė erozija ir žmogaus veikla dar labiau supaprastino reljefą. Dėl sauso klimato ir intensyvios erozijos sala turi daug erodavusių šlaitų, gilių griovių ir uolėtų krantų. Nors saloje yra keli endeminiai augalai ir paukščiai, didžiąją dalį buvusios natūralios augalijos pakeitė svetimžemiai augalai ir netgi antropogeninės fazės — ženklūs invazinių rūšių bei žemės naudojimo pokyčiai.

Istorija prieš XX a.

Ilgą laiką Kahoʻolawe buvo naudojama vietinių havajiečių kaip vieta su kultūrine, dvasine ir praktine reikšme — čia vykdytos ceremonijos, žuvininkystė, kai kuriose vietose buvo įkurtos šventvietės (heiau). Sala buvo retai apgyvendinta dėl ribotų vandens išteklių, tačiau vietiniai gyventojai ją laikė svarbia savo kultūros dalimi.

Karinis naudojimas ir piliečių judėjimas

Per Antrojo pasaulinio karo laikotarpį ir vėliau Jungtinių Valstijų karinės pajėgos pradėjo naudoti salą kaip apšaudymo ir bombardavimo poligoną. Maždaug nuo 1941 m. iki 1994 m. gegužės mėn. ji buvo Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno (U.S. Navy) gynybos poligonas. Per kelis dešimtmečius čia vyko įvairūs pratybų tipai — nuo artilerijos apšaudymo iki sprogmenų bombardavimo, todėl saloje susikaupė didelis kiekis nesprogusios amunicijos (NSO).

Tokia praktika sulaukė vietinės bendruomenės pasipriešinimo. Nuo 1970–1980 m. pradėjo formuotis protesto judėjimai ir saugomų salų judėjimai, kurių tikslas buvo apsaugoti Kahoʻolawe kultūrinį ir ekologinį paveldą. Aktivistai ir vietos gyventojai organizavo akcijas, užėmimus, pilietinį nepaklusnumą ir teisminius ieškinius, reikalaujant nutraukti karinius bandymus ir grąžinti salą valstybei.

Teisinis režimas, grąžinimas ir atsakomybė už valymą

Dėl viešosios nuomonės ir politinio spaudimo karinis panaudojimas buvo nutrauktas. 1981 m. visa sala buvo įtraukta į Nacionalinį istorinių vietų registrą. 1993 m. JAV Kongresas priėmė įstatymą, kuriuo „pripažino salos kultūrinę svarbą, įpareigojo karinį jūrų laivyną grąžinti salą valstybei ir nurodė kariniam jūrų laivynui atlikti nesprogusios amunicijos (NSO) valymą ir aplinkos atkūrimą“. Oficialus salos perdavimas į valstijos nuosavybę įvyko 2003 m. lapkričio 11 d., tačiau tuo metu valymo darbai dar nebuvo užbaigti.

Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas buvo įpareigotas šalinti NSO ir atkurti aplinką; tam buvo skiriami lėšos ir terminai, tačiau darbai vyko žymiai lėčiau nei planuota. Sprogmenų dalys vis dar randamos užkastos žemėje, supuvusios ar ant paviršiaus; kai kurie nusileidę ar nenušautų sviedinių fragmentai yra po vandeniu. Be to, karo veiksmų likučiai ir šūvių takai sukėlė ilgalaikę dirvožemio degradaciją ir sudėtingą rizikos valdymo poreikį.

Valstijos režimas ir rezervato statusas

1993 m. Havajų valstijos įstatymų leidėjas įsteigė Kahoʻolawe salos rezervatą. Jį sudaro visa sala ir vandenys iki 2 mylių (3,2 km) nuo kranto. Pagal valstijos įstatymą Kahoʻolawe ir jos vandenys gali būti naudojami tik vietinių havajiečių kultūros, dvasiniams ir pragyvenimo tikslams, žvejybai, aplinkos atkūrimui, istorijos išsaugojimui ir švietimui. Komercinis naudojimas draudžiamas. Įstatymų leidėjas taip pat įsteigė Kahoʻolawe salos rezervato komisiją (KIRC), kuri tvarko rezervatą, kol jis bus patikėjimo teise perduotas „būsimam Havajų vietinių gyventojų suvereniteto subjektui“.

Aplinkos atkūrimas ir valymas

Baigus NSO valymo darbus, salos atstatymas reikalauja plataus masto intervencijų: erosijos kontrolės, augalijos atkūrimo, gruntinio vandens atkūrimo priemonių ir svetimžemių rūšių pakeitimo vietiniais augalais. Atkūrimo darbuose taikomi įvairūs metodai — griovių užtvenkimas, terasavimas, kontūrinės vagos, mulčiavimas bei laikinų stabilizatorių (pvz., greitai augančių, tačiau kontroliuojamų rūšių) naudojimas, kol bus įsitvirtinę nuolatinės vietinės rūšys. Šios priemonės padeda užkirsti kelią tolesnei dirvos netekčiai ir sudaryti sąlygas natūraliai regeneracijai.

Valymo darbai yra sudėtingi ir brangūs dėl saugumo reikalavimų — NSO identifikavimas, iškasimas arba saugus sunaikinimas daugelyje vietų reikalauja specialių įrankių, ekspertų ir laiko. Dalis sprogmenų taip pat randama po vandeniu, kas dar labiau apsunkina jų suradimą ir šalinimą.

Dabartinė būklė, prieiga ir kultūrinė reikšmė

Šiuo metu saloje nėra nuolatinių gyventojų. Kahoʻolawe išlieka svarbi vietiniam havajiečių kultūriniam gyvenimui — atliekamos ceremonijos, dvasinės veiklos ir kultūrinės mokomosios programos. Prieiga į salą yra griežtai reglamentuota: valstijos institucijos ir KIRC leidžia ribotą ir prižiūrimą naudojimą, daugiausiai siejamą su kultūriniais ritualais, aplinkos atkūrimu, moksliniais tyrimais ir švietimu. Dėl NSO ir saugumo rizikos turistinė, komercinė ar masinė prieiga į salą draudžiama.

Ilgalaikis tikslas — pilnas salos ekologinis ir kultūrinis atstatymas, įskaitant saugią priėjimo ir naudojimo praktiką vietiniams gyventojams. Taip pat vyksta mokymai ir bendruomenės iniciatyvos, skirtos perduoti tradicines žinias naujoms kartoms ir užtikrinti, kad atstatymas vyktų pagarbaus ryšio su salos istorija pagrindu.

Pagrindinės iššūkiai

• NSO ir susijusi saugos rizika, kuri verčia atlikti ilgalaikį ir brangų valymą bei riboti prieigą;
• stipri erozija ir riboti vandens ištekliai, trukdantys natūraliai atstatyti augaliją;
• inovacijos ir aplinkos atkūrimo metodų suderinimas su kultūrinėmis praktikomis;
• finansavimo ir administracinės atsakomybės suderinimas tarp federalinių ir valstybės institucijų bei vietos bendruomenių.

Kahoolavė / Kahoʻolawe išlieka simboliu — priminimu apie sudėtingą santykį tarp karinės veiklos, kultūros, aplinkos ir teisės. Jos ateitis priklauso nuo sėkmingo valymo, nuoseklaus atkūrimo ir pagarbos vietos gyventojų kultūriniams poreikiams bei aplinkos apsaugai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kahoʻolawe?

K: Kokio dydžio yra Kahoʻolavė?

K: Kam sala buvo naudojama Antrojo pasaulinio karo metais?

Klausimas: Kada ši vietovė buvo įtraukta į Nacionalinį istorinių vietovių registrą?

K: Kada ji vėl oficialiai tapo Havajų dalimi?

K.: Kokie yra planai atkurti Kahoʻolawe?

Klausimas: Ar Kahoʻolawe leidžiama komercinė veikla?

Paieška pagal raidę